Išaugusi Lietuvos krepšininkų paklausa turi įtakos mūsų šalies stipriausioms komandoms „Žalgiriui” ir „Lietuvos rytui”
„Žalgirio” vardas, Lietuvos krepšininkų meistriškumas, jų sukurtas įvaizdis daugeliui pajėgių žaidėjų jau užtikrino sotų gyvenimą visam laikui. Tačiau Europoje išaugusi lietuvių paklausa turi įtakos mūsų šalies stipriausiems klubams – jos nebegali jų įsigyti arba turi mokėti ne vieną milijoną litų viršijančias sumas.
„Žalgirio” lyderiui Tanokai Berdui pernai dar daug padėjo Mindaugas Timinskas, Dainius Šalenga, bet kitą sezoną jų vietas Kauno ekipoje užims užsieniečiai.
Vilniaus „Lietuvos ryte” jau ir praėjusį sezoną pirmuoju smuiku dažniausiai griežė legionieriai. Robertą Javtoką sostinėje sulaikė tik įspūdingas kontraktas ir šeimyninės aplinkybės.
Koziriai – užsienyje dirbančių lietuvių rankose
Prasidėjo liepa, tačiau Kauno „Žalgirio” vyrų krepšinio komanda dar negali pasigirti naujais pirkiniais. Nors Arvydo Sabonio „Žalgirio” krepšinio centro vadovai nedramatizuoja padėties ir tikina, kad derybos vyksta, komanda kol kas neturi kuo pakeisti išėjusių Mindaugo Timinsko, Dainiaus Šalengos, Roberto Peko.
Tačiau tokia situacija „Žalgiriui” – ne naujiena. Klubo vadovai turbūt kasmet gerokai vėliau nei jų pagrindinis varžovas Vilniaus „Lietuvos rytas sukomplektuoja komandą, tačiau dažniausiai sugeba įsigyti stipresnius krepšininkus. Tik ateinantį sezoną „Žalgirio” starto penkete gali būti net keturi legionieriai, nes dėl savo buvusių lyderių Kauno komandos vadovai su užsienio klubais negalėjo konkuruoti.
„Žalgirio” krepšinio centro valdybos pirmininko pavaduotojas Gediminas Navikauskas tvirtino, kad Lietuvos krepšininkų kontraktų sumoms įtakos turėjo ir Europos komandose dirbančių lietuvių trenerių konkurencija.
„Užsienyje dirbantys lietuviai turi visus kozirius savo rankose”, – sakė G.Navikauskas.
Puikiai žaidėjų rinką ir jos subtilybes pažįstantis „Žalgirio” krepšinio centro generalinis direktorius Ginas Rutkauskas gerai supranta, kodėl taip atsitiko. Ir yra įsitikinęs, kad „Žalgirio” įdirbis, kai kasmet reikia surinkti stiprią komandą turint kuklų, Europos mastais, biudžetą, jau duoda savo vaisius.
Apie tai – „Kauno dienos” pokalbis su Ginu Rutkausku.
Stipriausių žaidėjų kontraktai – įspūdingi
– Susidaro įspūdis, kad lietuviai jau tapo vieni brangiausiai apmokamų žaidėjų Europoje?
– Nepasakyčiau, kad mūsiškiai brangiausi. Bet jeigu išvardytume keletą krepšininkų, pradedant Šarūnu Jasikevičiumi, paminint Arvydą Sabonį, kai jis žaidė Europoje, po to – Saulių Štombergą, Eurelijų Žukauską, Arvydą Macijauską, Ramūną Šiškauską, gautume įspūdingų skaičių virtinę. Kito Lietuvos krepšininkų ešelono, žaidžiančio ne stipriausiuose Europos klubuose Belgijoje, Olandijoje ir panašiai, kontraktai yra gerokai mažesni.
Aukščiausio lygio varžybose žaidžiantys lietuviai jau yra brangūs žaidėjai, bet ne brangesni už buvusios Jugoslavijos krepšininkus – Dejaną Tomaševičių, Igorį Rakočevičių ir kitus. Jų kontraktų skaičiai – įspūdingi.
– Ar tiesa, kad lietuvių sutarčių kainoms įtakos turėjo ir Lietuvos trenerių išvykimas dirbti į užsienio klubus?
– Taip. Lietuviais labai domisi ne tik „Žalgiris” bei „Lietuvos rytas, bet ir Pirėjo „Olympiakos”, taip pat – Sopoto „Prokom Trefl”, kuris jau pusiau lietuviškas ir vis dairosi į Lietuvą. Tad yra keturi Eurolygos klubai, tiesiogiai suinteresuoti Lietuvos žaidėjais, gaudantys kiekvieną laisvą pajėgesnį krepšininką. Tik bėda, kad laisvų Eurolygos kalibro lietuvių nėra. Manau, „Olympiakos” paims nebent Eurelijų Žukauską, jeigu jį išleis „Ulker”. Na, o kalbos apie tai, kad „Olympiakos” domisi Simonu Serapinu, esu tikras, yra tik agento žaidimai.
Be to, dalis Lietuvos trenerių dirba ir žemesnio lygio, bet finansiškai stipriuose klubuose. Rimo Girskio Mariupolio „Azovmaš” jau gali pasiūlyti Sauliui Štombergui tokį kontraktą, kad jam nereikia nė Eurolygos. Rūtenis Paulauskas, tapęs Maskvos srities „Dinamo” strategu, manau, bus irgi nusitaikęs į gerus žaidėjus, nes, girdėjau, nemažą sumą pasiūlė net Mantui Česnauskiui. Ukrainoje dirbantis Rimas Endrijaitis taip pat gali „sušluoti” visus vidutiniokus.
Algis Brazys, treniruojantis Sankt Peterburgo „Spartak”, irgi galėtų pasipildyti lietuviais, bet jis pasirinko kitą taktiką – nori daugiau remtis vietiniais, jaunais žaidėjais, kad išlaikytų senąjį „Spartak” vardą. Jeigu išvažiuos Ramūnas Butautas, manau, taip pat su savimi iš Lietuvos išsiveš ir žaidėjų. Bet tiek lietuvių, kokia yra jų paklausa, fiziškai nėra.
NBA lokautas galėjo sujaukti rinką
– Kokie veiksniai, be meistriškumo, padeda krepšininkams pasirašyti įspūdingus kontraktus?
– Dalyvavimas aukščiausiojo rango varžybose ir atstovavimas nacionalinėms rinktinėms. Kai Arvydas Macijauskas paliko „Lietuvos rytą”, dar nežaidusį Eurolygoje, niekas nekėlė tokio triukšmo kaip tada, kai „Žalgirį” paliko Eurolygoje blizgėjęs jo kapitonas Mindaugas Timinskas. Kaip jis nepaliks, jeigu jam moka 1,2 milijono eurų? Ramūnas Šiškauskas taip pat, pasitaikius pirmai progai, paliko „Lietuvos rytą” ir išėjo į Eurolygos komandą, kur gali būti labiau matomas ir brangiau apmokamas. Norint išlaikyti Robertą Javtoką, Vilniaus klubas, kalbama, pažadėjo jam 2 milijonus litų. Ir tai padėjo gerai susiklosčiusios aplinkybės – žmona nori baigti mokslus, NBA grėsė lokautas, o „San Antonio Spurs” nerodė labai didelio susidomėjimo. Kitais metais R.Javtokas jau išeis iš „Spurs” sferos, todėl jis bus laisvas rinktis bet kurį NBA klubą, kuris tik juo domėsis. O kai dar kiti „Lietuvos ryto” žaidėjai „apsitrins” Eurolygoje, pamatysime, kad Lietuvoje nebeturime lietuvių žaidėjų.
– Kokią įtaką Europos žaidėjų rinkai būtų padaręs NBA lokautas?
– Galėjo stipriai ją sujaukti, nes būtų atsiradęs maždaug pusšimtis stiprių žaidėjų iš NBA. „Žalgiriui”, kitoms finansiškai silpnesnėms komandoms lokautas būtų pasitarnavęs. Europos vidutiniokai būtų pasipildę stipriais, bet pigesniais NBA žaidėjais ir sudarę rimtą konkurenciją grandams. Juk amerikiečiai, uždirbę pirmąjį savo milijoną, namą nusiperka už du milijonus, įsigyja prabangių automobilių, o už tai kiekvieną mėnesį turi mokėti bankui. Todėl jiems reikia žaisti ir jie būtų vykę į Europą. Aišku, nekalbu apie Šakilą O’Nilą ar kitas žvaigždes, kurios gali sau leisti ir nerungtyniauti.
Tai, kad lokautas neįvyko, labiausiai džiaugėsi turtingi Europos klubai, tarpusavyje nuolat kovojantys dėl maždaug 10 žaidėjų, kurių kontraktų sumos gerokai viršija šešiaženkles sumas eurais arba doleriais.
Amerikiečiai koreguos europiečių kainas
– Ar, Eurolygai nutarus neriboti JAV krepšininkų skaičiaus komandose, tai gali turėti įtakos europiečių atlyginimams?
– Manau, šis sprendimas juos pakoreguos, bet ne taip greitai. Metus kitus išliks įprotis mokėti beprotiškus pinigus. Be to, Italijoje, Ispanijoje, dar kai kuriose šalyse, vidaus taisyklės kol kas ribos užsieniečių skaičių. Bet po truputį amerikiečiai vis dėlto pradės „mušti” baltaodžių žaidėjų kainas. Jeigu amerikietis kainuos dukart pigiau nei panašaus pajėgumo lietuvis, bus perkamas amerikietis. Mes tai jau ir pradėjome daryti, nes „Žalgiris” saviems žaidėjams negali mokėti milijonais skaičiuojamų atlyginimų.
– Į Dainiaus Šalengos ir Mindaugo Timinsko vietą kitą sezoną ateis užsieniečiai?
– Tikriausiai taip. Bet už jų bus mūsų jaunieji auklėtiniai. Žadame išsaugoti Darjušą Lavrinočių. Jis turi sutartį, kurioje numatyta galimybė išeiti, tačiau išpirkos mokestis yra pakankamai didelis. Be to, iš lietuvių nelabai ką galėtume ir pakviesti. Pažiūrėkime į Lietuvos rinktinės kandidatus, kurie dabar treniruojasi – išskyrus Lavrinovičius, ten nėra nė vieno, kuris tiktų „Žalgiriui” ar kitai Eurolygos komandai. Todėl ir laikomės V.Ginevičiaus, S.Serapino.
Konkuruoti biudžeto dydžiu net ne su Europos grandais, o ir su vidutiniokais mes neturime jokių galimybių. Jeigu 16-oji Ispanijos komanda Žeronos „Casademont” gali manipuliuoti tokiomis sumomis, kokią pasiūlė Dainiui Šalengai (400 tūkstančių eurų per sezoną – red.), tai kokias sumas jie gali mokėti žvaigždėms?
Mūsų šansas – užsiauginti savų žaidėjų, juk turime A.Sabonio krepšinio mokyklą. Užsitikrinus naują sutartį su Eurolyga, „Žalgiriui” ateinantis sezonas yra palankus atjauninti komandą ir grūdinti jaunimą. Nekalbame apie visiškai silpną komandą, o tik apie tai, kad šalia keturių stipresnių užsieniečių bus daugiau mūsų dublerių. Aišku, daug kas priklausys nuo mūsų trenerių. Jeigu jaunimo neleis į aikštę, jis netobulės.
Tarp Europos vidutiniokų padeda išsilaikyti įdirbis. Turime savo treniruočių metodiką, sistemą, gerai parengiame žaidėjus fiziškai ir taktiškai, todėl kai kada net galime grandams įkąsti, ne tik su jais kovoti.
Brangiausias – R.Javtokas
– Jūsų kolega Gediminas Navikauskas yra teigęs, kad gerokai didesnių atlyginimų paprašė Simonas Serapinas ir Vidas Ginevičius, jie netgi tapo per brangūs „Žalgiriui”?
– Šią situaciją galėčiau paaiškinti paprastai – turguje už kopūstą aš nemokėsiu šimto litų. Jų kontraktų dydžiai buvo gerokai mažesni nei, pavyzdžiui M.Timinsko, bet jie to ir nebuvo verti. Pirmiausia jie turi save parodyti ne dvejose rungtynėse per sezoną, o demonstruoti stabilumą kelis sezonus. Tada atsiras ir jų kaina.
Jauni žaidėjai neretai susižavi rusų, ukrainiečių ar dar kažkieno pasiūlymais ir pameta kelią dėl takelio, negalvodami, kad labiau verta dar metus kitus pažaisti už mažesnį atlyginimą „Žalgiryje” ir sutvirtėti, o ne stačia galva išlėkus už tūkstantį dolerių didesnę algą likti tokiam pačiam iki karjeros pabaigos. Puikus pavyzdys – D.Šalenga. Keturis sezonus žaidė „Žalgiryje”, užsigrūdino Eurolygoje ir, tapęs stabiliu žaidėju, pasirašė tokią sutartį, kuri per dvejus metus aprūpins visą likusį jo gyvenimą.
– Ar galite išvardyti brangiausių Lietuvoje žaidžiančių krepšininkų dešimtuką?
– Pirmasis būtų R.Javtokas. Toliau – Tanoka Berdas, Frederikas Hausas, Haris Mujezinovičius, tikriausiai Metju Nilsenas, po to – Robertas Štelmaheris, D.Lavrinovičius. Toliau, manau, rikiuotųsi „Lietuvos ryto” žaidėjų pavardės. Iš praėjusį sezoną žaidusių, manau, brangiausias buvo Taironas Nesbis. Robertas Pekas, manau, ėjo po F.Hauso. Dešimtuke būtų buvęs ir M.Timinskas.
„Žalgiris” – tarsi tramplinas
– „Žalgiris” – vienas geriausių tramplinų žaidėjams į stipriausius klubus. Prisimenate norvegą Torgeirą Bryną?
– O, „Žalgiris” jam labai padėjo. Pažaidęs pas mus jis pasirašė pusės milijono dolerių kontraktą su prancūzų „Pau Orthez”. Tais laikais tai buvo baisūs pinigai. Po to jis dar žaidė Graikijoje, Italijos antroje lygoje.
Veljko Mršičius, žaidęs „Žalgiryje”, po metų pasirašė 600 tūkstančių dolerių kontraktą su italų Varezės klubu. Franjo Arapovičių į „Žalgirį” pakvietėme jau baigusį karjerą. Bet jis pusantrų metų žaidė pas mus, po to – dar Jeruzalės „Hapoel”, slovėnų klube KRKA ir prasitęsė karjerą turbūt penkerius metus.
Tajus Ednis iki atėjimo į „Žalgirį” Europoje nebuvo žinomas, Antonis Buvis buvo jau bebaigiąs karjerą, bet spėjo dar ir pakelti savo kontrakto sumą, kai išėjo iš „Žalgirio”.
Reikia nepamiršti ir lietuvių. S.Štombergą, grįžusį iš Kinijos, „Žalgiris” pakėlė iki „Kinder” lygio. Tik pradėjo jo karjera eiti žemyn, nes Italijoje sunkiai prisitaikė, jis vėl sėkmingai įsiliejo į „Žalgirį” ir po to vėl gavo didžiulius atlyginimus.
Panaši ir M.Timinsko istorija. Jis neblizgėjo nei „Tau Ceramica”, nei Paryžiaus „Racing”. Grįžo į „Žalgirį” ir žaidė puikiai, o dabar pasirašė milijoninį kontraktą.
Edą Kotą paėmėme iš Belgijos, tik atvažiavusį iš stipraus Šiaurės Karolinos universiteto. „Žalgiris” jam padėjo kilstelėti algą tris kartus, nors jis žaidžia ne pačiame stipriausiame Rusijos klube. Manau, Sankt Peterburgo „Dinamo” klube jo atlyginimas siekia 700 tūkstančių dolerių.
Dovilė Kamarauskienė