Rytoj sukanka 50 metų, kai Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo įteikti diplomai pirmajai Lietuvoje profesionalių dramos teatro aktorių laidai
Jų – jaunų, žavių ir talentingų dramos teatro aktorių, kuriems 1956 metų birželio 24 dieną įteikti aukštojo mokslo diplomai – buvo trylika. Visi tądien įsiamžino su savo kurso vadovu: Nijolė Narijauskaitė, Eugenija Nijola Jankutė, kurso vadovas Jonas Kavaliauskas, Vanda Marčinskaitė, Irena Stravinskienė, Algirdas Kubilius, Algimantas Bružas, Elvyra Žebertavičiūtė, Arnas Rosenas, Janina Mozūriūnaitė-Černiauskienė, Bronius Gražys, Juozas Jaruševičius, Algis Mažuolis, Leonas Ciunis.
Ir šiandien jie nelabai pasikeitę. Tokie pat gražūs, šviesiais švytinčiais veidais, tik jau garsūs, garbūs, publikos labai mylimi scenos meistrai. Jie vėl sugrįš į savo auditorijas, Didžiąją ir Mokomojo teatro scenas, apsilankys dabartiniame fakulteto pastate. Pagerbs Amžinybėn iškeliavusius kurso draugus Janiną Mozūriūnaitę-Černiauskienę, Juozą Jaruševičių, Algirdą Kubilių, Arną Roseną. Sugužės pas kurso vadovą ir kolegą Joną Kavaliauską. Juk rytoj – Joninės! Taigi – dviguba ir ypatinga šventė!
Stiprėjantys jausmai
„Ar tai yra kurso tradicija, kad jūsų auklėtiniai per Jonines subėga pasveikinti jūsų, kurso vadovo Jono Kavaliausko?”, – paklausiau aktoriaus ir pedagogo.
„Ne, anksčiau jie tik per jubiliejus mane sveikindavo. Nepamiršo, kai man sukako 80 metų, ir neseniai, per mano 85-metį suvažiavo. Džiaugiuosi, kad šįkart ir per Jonines, sutampančias su diplomų teikimo dienos jubiliejumi, susitiksime,” – kalbėjo Kavaliauskas.
„Manau, kad labiausiai mūsų kursas iš kitų aktorių laidų išsiskyrė tuo, kad daug metų gyvenome nepalaikydami jokių ryšių. Išsibarstėme po visą Lietuvą, kai buvo uždarytas Marijampolės (buvęs Kapsuko) teatras, į kurį daugelis po studijų nuvažiavome dirbti, – prisiminė Elvyra Žebertavičiūtė. – O pastaruoju metu staiga visiems atsirado didžiulis poreikis bendrauti, grįžti į savo gražias jaunystės dienas. Tapome vieni kitiems labai artimi ir brangūs – tarsi giminės”.
„Netikėtai prisiminėme, kad artėja ši nepaprasta sukaktis, kai mums buvo įteikti diplomai, daugelis entuziastingai pritarė siūlymui susitikti, – pasakojo Bružas. – Kalbėsime apie savo gyvenimus, priminsime nuveiktus darbus ir, žinoma, jaunas dienas. Kitą dieną važiuosime į pajūrį, kur mus pakvietė Klaipėdos dramos teatre vaidinantys kurso draugai Bronius Gražys ir Nijolė Narijauskaitė-Gražienė”.
Paklaustas, ką veikė po diplomo teikimo iškilmių prieš 50 metų, Bružas, kiek pagalvojęs, tarė: „Su Arnu Rosenu visą naktį vaikščiojom po Žvėryną. Tik paryčiais atsisveikinome…”.
Sentimentai
Tiesą sakant, keista, kad Muzikos ir teatro akademija pamiršo pirmuosius savo diplomuotus aktorius – nerado laiko ir noro juos pagerbti. „Negi mes kam nors savo žilais plaukais ar plikėm šiandien esame įdomūs?..” – nesureikšmino padėties Bružas. „Dėkingi už tai, kad mus įsileis į vidų. Juk akademijoje jau nebėra mūsų laikų pedagogų, – kalbėjo Žebertavičiūtė, išvardijo visą „dūšią” darbui atidavusius kurso dėstytojus, tarp jų – Aliodiją Ruzgaitę ir Marijaną Malcienę.
O Kavaliauskas patikslino, kad kartu su juo, tuo metu Akademinio dramos teatro (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktoriumi, pirmam aktorių kursui vadovavo ir Rusų dramos teatro vyriausiasis režisierius Andrejus Poliakovas.
Nerami karta
„Labai gerai prisimenu Veročką, kurią vaidinau Didžiojoje konservatorijos scenoje, kai mes, regis, trečiakursiai, rodėme Maksimo Gorkio pjesę „Paskutinieji”. Atrodo, tai buvo geriausias mano vaidmuo, nes niekada daugiau scenoje nepatyriau tokio katarsio, ypač gilaus susiliejimo su herojumi, – kalbėjo Žebertavičiūtė. – Kartais prisimenu savo vaidmenis ir pagalvoju, ar dabar norėčiau būti aktorė. Šių dienų teatre man trūksta gilumos, išgyvenimų, pagarbos literatūros kūrinių autoriams”.
„Ne kartą svarsčiau apie savo darbą, jo prasmę. Tačiau kitos profesijos niekada neviliojo, be to, nieko kito dirbti nemoku,” – prisipažino Bružas, ir dabar vaidinantis garsiojoje Nacionalinio dramos teatro „Žaldokynėje”.
„Mes buvome nerami karta – daug norėjome, daug siekėme ir pasiekėme, – kalbėjo Eugenija Nijola Jankutė. – Net aš, dėl šeimyninių aplinkybių negalėjusi dirbti teatre, buvau ir esu laiminga. Save realizavau estradoje, radijuje, dirbdama pedagoginį darbą su būsimais aktoriais. Filharmonijoje surengiau lygiai tūkstantį koncertų ir dabar mielai važiuoju į susitikimus. Ypač brangūs yra mažų miestelių maži žiūrovai, kuriuos būtinai įtraukiu į scenos žaidimus”.