Didžiausias netrukus Klaipėdos universiteto bakalauro diplomus gausiančių džiazo muzikos ketvirtakursių troškimas – nesiskirti su scena.
Sausakimšos „Pramogų banko” publikos akivaizdoje baigiamuosius egzaminus laikę dainininkai ir muzikantai – septyni būsimieji šių metų laidos absolventai – per ketverius studijų metus sako susirgę nepagydoma džiazo liga.
Prikaustę publikos dėmesį ir privertę ją žavėtis, patys atlikėjai išliko gana santūrūs.
„Kad ir kaip publika švilptų, tryptų ir plotų, turiu būti susikaupusi, nes vis dėlto tai egzaminas”, – vos nužengusi nuo scenos sakė Kristina Jatautaitė.
Egzamine puikiai pasirodžiusi mergina, paklausta, ką ketina veikti gavusi diplomą, ilgai nemąsčiusi atsakė: „Planų yra tiek ir tiek”. Kristinos laukia koncertai su grupėmis „Cappella A” ir „Studija” – pastarosios nare ji tapo maždaug prieš pusmetį, festivaliai ir tarptautiniai džiazo projektai. Ką tik praūžusio Klaipėdos pilies džiazo festivalio metu susipažinusi su Senegale gimusiu gitaristu ir dainininku Ndioba, Kristina dabar vis sulaukia jo skambučių ir siūlymų kartu padainuoti. Juodaodžio muzikanto galvoje sukasi įvairiausios muzikinės idėjos, kurias, jo manymu, galėtų įgyvendinti jiedu su klaipėdiete. „Kol kas nieko negaliu pažadėti, bet gal ir gims bendras mūsų projektas”, – sako K. Jatautaitė.
Kristina sako, kad studijos davė jai labai daug. Ir vis dėlto dabar galvojanti, kad išmokusi labai mažai.
„Anksčiau maniau: baigsiu universitetą ir žinosiu viską. Bet štai jau greitai turėsiu diplomą ir tik dabar suprantu, kiek aš dar visko nežinau…” – šypteli šviesiaplaukė.
Ričardas Banys puse lūpų užsiminė, kad tikisi įdomaus projekto kartu su vienu orkestru, kokiu, – kol kas paslaptis.
„Savo ateitį sieju su scena. Jei pavyks – gerai, jei ne – vėl bandysiu. Popmuzika? Džiazo klausosi rimtesnė publika, tačiau nenusigręžiu ir nuo popmuzikos. Žiūrint ką tu dainuoji – „popsas” taip pat gali būti gražus”, – teigia Ričardas, kuris eidamas į sceną labai jaudinasi tik pirmosiomis minutėmis: „Scenoje atsigaunu”, – sako jis.
Irma Rabašauskaitė, paklausta, kaip pasielgtų, jei koks prodiuseris staiga jai pasiūlytų popdainininkės karjerą, purtė galvą: niekada nesutiktų būti saldžios merginų grupės narė. „Tokios muzikos aš nedainuočiau. Aišku, jei reikia, baruose padainuoju, bet skirdama savo energiją tik tam, savęs tikrai nerealizuočiau. Man patinka rimtos dainos, prasmingi tekstai, o lietuviška muzika tuo nelabai pasižymi”, – svarstė Irma.
Studijuodama su mikrofonu rankose mergina yra stovėjusi prieš daugelio barų ir klubų lankytojus. Kada nors save įsivaizduoja ir didžiojoje scenoje, bet dar ne dabar – reikia įgyti daugiau patirties. „Baigusi studijas jaučiuosi jau tvirčiau, bet dar norėčiau pastudijuoti džiazo muzikos magistrantūroje. Deja, kol kas tokių studijų mūsų fakultete nėra. Todėl kol kas ketinu stoti į pedagogikos magistrantūrą, o po to gal ir džiazo magistrantūra atsiras”, – kalbėjo noro studijuoti dar nepraradusi I. Rabašauskaitė, kuri nedrąsiai pridūrė jau „lyg ir turinti” darbą menų gimnazijoje ir galbūt prisidėsianti prie vienos naujos muzikos grupės įkūrimo.
Daugiausiai klausimų, ką daryti toliau, kyla Astai Bartkutei. „To paties manęs klausia ir mama – kas toliau, ir aš negaliu atsakyti. Kad kam nors lįsčiau į akis, kažkur prašyčiausi, taip tikrai nebus. Kartais pagalvoju: gal aš visai ne tam kely, gal man reikėjo rinktis tiksliuosius mokslus. Bet turbūt be muzikos aš negalėčiau. Ir kai dabar stoviu scenoje ir matau daug žmonių, kurie manęs klausosi, – man yra labai gera. Noriu dainuoti – visą gyvenimą to norėjau”, – sako A. Bartkutė.