Jau išmokome ne tik gedėti, bet ir pagerbti istorinę praeitį. Tuo vakar buvo nesunku įsitikinti, apsilankius masinių represijų pradžios 65-mečiui skirtuose renginiuose.
Galerijoje „Kauno langas” ant dirbtinio šilko vaikai piešė birželio pievą. „Kai birželio pradžioje mūsų mokyklos mokiniai užsuko į šią galeriją, jiems labai patiko didelio formato paveikslai. Vaikai prašė sudaryti jiems sąlygas nupiešti didelį paveikslą. Kaip visada maloniai sutiko padėti „Kauno langas” – vaikai piešė neįprastoje galerijos aplinkoje istorinio birželio pievą”, – sakė Julijanavos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Ilona Vitkauskienė.
Būsimi šeštokai ir septintokai, palinkę prie didžiulio paveikslo, tapė žolę, laukų gėles. Paulina Jasinevičiūtė ir Greta Marčiulionytė piešė drugelius ir laumžirgius. „Jų niekas niekada nesuims ir neišveš į Sibirą. Tai laisvės simboliai”, – sutartinai aiškino mergaitės, kurių artimi giminaičiai buvo išvežti toli nuo Tėvynės. Žinojo ir kiti vaikai, piešę birželio pievą, kodėl Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. „Mano tėtis kasinėdamas tėvelio sodyboje rado butelį su partizanų laiškais ir dokumentais. Ten buvo ir partizano prie bažnyčios nuotrauka, kurią atidavėme į muziejų. Tėtis sakė, kad tai labai reta nuotrauka, nes už Lietuvos laisvę kovoję partizanai fotografuodavosi tik miškuose”, – nustebino savo žiniomis Paulina Aliesiūtė.
Vakar Kauno IX forto muziejuje buvo surengta turininga popietė, kurioje dalyvavo tremtiniai ir politkaliniai net ir iš Dzūkijos krašto. Jie pateikė parodai šiurpią Dzūkijos krašto istoriją liudijančių eksponatų. „Tai atsitiko 1944 metų naktį prieš Kūčias, Klepočių kaime. Apsupo mus iš visų keturių pusių uniformuoti ir be uniformų priešai. Jie veržėsi į tvartus, šaudė galvijus, grobė visa, kas valgoma ir ką galima panešti, bei krovė į vežimus. Mums, vaikams, lietuviškai kalbėję stribai liepė bėgti laukan iš namų. Aš išbėgau į gruodą basa. Mačiau, kaip stribai atsinešė į mūsų namus šiaudų ir juos padegė. Sudegino net ir bičių avilius. Degė visas kaimas – pelenais virto net 20 sodybų iš 30-ies. Brolį ir tėvą stribai nusivedė nežinia kur. Šaudė į kairę ir į dešinę… Po poros dienų mūsų kaimą pasiekė vežimas, prikrautas apdegusių ir sustirusių lavonų. Mums, likusiems be tėvų vaikams, reikėjo atpažinti savus. Laidojom juos į karo metu iškastas tranšėjas”, – išliejo savo gėlą Klepočių tragedijos liudininkė Antanina Mikalonytė, pateikusi parodai iš namų išsineštus prieš padegimą daiktus: stalinį laikrodį, mamos austą rankšluostį, skarelę, kelias servetėles.
Kaliniai ir politkaliniai džiaugėsi, kad IX forto muziejuje taip pagarbiai saugoma istorinė sovietinės okupacijos ir jos padarinių atmintis, kad čia kasmet stebina savo įvairove renginiai, skirti Birželio 14-ajai. „Šį takelį aš siuvinėjau prie Laptevų jūros, o prieš keliolika metų padovanojau vienai mergaitei, rinkusiai tremties eksponatus. Šiandien aš netikėtai jį suradau čia veikiančioje nuolatinėje ekspozicijoje”, – aiškino 1941 m. birželio 14-osios tremtinė kaunietė Lina Malinauskienė, kuri kartu su kitais likimo broliais ir sesėmis atidžiai apžiūrėjo muziejuje surengtas originalias parodas, klausėsi koncerto, prisiminimų, žiūrėjo filmą. Beje, šį birželį muziejuje pabuvojo daug ekskursijų ir iš mokyklų. Saulėtą birželio pievą vaikai matė tik forto prieigose.