Apie didžiosios koalicijos kūrimo sunkumus „Ekstra” kalbasi su vienu pagrindinių socialdemokratų ideologų ir derybininkų, laikinuoju krašto apsaugos ministru Gediminu Kirkilu.
– Ar labai daug pastangų teko dėti, kad sunkiai prasidėjusios derybos dėl vaivorykštinės koalicijos pajudėtų iš mirties taško?
– Pastangų reikėjo tikrai daug, nes jų reikia bet kuriose derybose. Tačiau jei ši didžioji koalicija įvyktų, tai reikštų, kad Lietuvos politinės partijos pasiekė esminį kokybinį ir vertybinį persilaužimą.
Nes net ir būdamos skirtingų nuostatų, partijos suprato, kad, esant ne tiek politinei, bet parlamentinei krizei (o parlamentai apskritai egzistuoja nuo krizės iki krizės), valstybės interesas, jos reikalai yra svarbesni už konkrečias nuostatas dėl, tarkime, mokesčių ar socialinės politikos. Juolab kad jos ir nesiskiria taip stipriai, kaip kartais atrodo.
Juk mūsų partijos daugiau skiriasi veiklos stiliumi, o ne realiomis programinėmis nuostatomis. Valstybė pasiekusi tokį savo raidos etapą, kai 90 proc. uždavinių yra bendri.
Todėl ir susitarti tampa įmanoma – peržengus tam tikrus psichologinius barjerus, kurie atsiranda per ilgus oponavimo vienų kitiems metus. Antra vertus, reikia surasti tą vertybinį, kokybinį kompromisą, kuris leistų suformuoti valdančiąją koaliciją, Vyriausybę. O dar svarbiau – išmokti dirbti kartu.
– Derybos ar žvalgytuvės prasidėjo nelabai skaniai, keliant vieni kitiems gal ne visai etiškas ar logiškas sąlygas. Ar patiems partijų derybininkams pavyko suvaldyti aistras, ar reikėjo tvirtesnio prezidento paraginimo?
– Tie pareiškimai sklido tik todėl, kad konservatoriai dar nebuvo nusprendę, ar apsimoka eiti į koaliciją. Jiems dėl to apsispręsti buvo ir sunkiau, nes į rinkimus eiti iš opozicijos yra gerokai parankiau. Ir kam įsitraukti į valdžią, kai liko tik pusmetis iki savivaldybių rinkimų?
Tad tie skambūs bei įžeidžiami pareiškimai buvo gynybos forma, nes niekas neturi teisės kištis į kitos partijos reikalus. Tačiau jie tuos savo prieštaravimus įveikė, todėl ir prasidėjo derybos. Pirmose konsultacijose dalyvavo Juozas Bernatonis – ir nei Rasai Juknevičienei, nei Andriui Kubiliui nieko bloga neatsitiko.
– Tačiau ne kartą rašyta, kalbėta (tai darė ir jūsų partijos narys prof. Bronius Genzelis), kad Socialdemokratų partijoje yra ryškios dvi – nomenklatūrininkų ir modernesnio mąstymo socialdemokratų – grupės. Ar nauja politinė situacija gali lemti kokių nors ryškesnių pokyčių Socialdemokratų partijoje?
– Tai dar vienas propagandinis mitas, kurį pasitelkę oponentai. Šiandien apie nomenklatūrą galime kalbėti tik tiek, kad turime įvairių pareigybių sąrašus. Jie buvo ir anoje sistemoje, yra ir dabar. Šiuo metu tik jų formavimo principai skiriasi.
Tada viskas vyko po kilimu, o dabar daugiau ar mažiau viešai, įstatymų pagrindu. O B.Genzelis yra profesorius ir tuo daug kas pasakoma. Vieni inteligentai mūsų politikoje dalyvauja profesionaliau, kiti labiau iš šalies. Prof. B.Genzeliui, beje, nelabai derėtų užsiimti panašaus pobūdžio kritika, nes marksizmo-leninizmo mokė jis mane, o ne atvirkščiai.
– Sakėte, kad 90 proc. šalies uždavinių yra bendri, tačiau kalbama, kad labai sunkiai seksis suderinti buvusios Vyriausybės programos pagrindinius tikslus su Proveržio koalicijos ketinimais?
– Turiu konservatorių pasiūlymus. Esminis skirtumas tarp buvusios Vyriausybės ir konservatorių siūlymų yra tas, kad tiesiog siūloma šiek tiek pakeisti prioritetus. Konservatoriai į priekį iškelia kovą su korupcija, labiau akcentuojamas dėmesys žinių visuomenės kūrimui.
Kompromisų turėtume rasti, nes niekas tokiems siūlymams neprieštarauja. Visi sutinkame, kad reikia ir skaidresnio partijų finansavimo. Pirmiausia tuo suinteresuoti tokie žmonės kaip aš, kurie vadovauja partijų rinkimų štabams, nes, gavę geresnį finansavimą, neturėsime kam nors įsipareigoti. Tad šiuo klausimu ginčo nėra. Kaip ir dėl kovos su korupcija ar žinių visuomenės kūrimo.
Diskusija galima tik dėl to, ar mūsų intelektualinės pajėgos yra pajėgios panaudoti ateinančius ES pinigus? Atrodo, kad kol kas nesugeba, tad ir reikės drauge ieškoti sprendimo.
Aštresni ginčai galėtų vykti dėl mokesčių, socialinės politikos, nes čia mūsų požiūris skiriasi ir reikės ieškoti tikrojo vertybinio kompromiso. O A.Kubilius pripažįsta, kad didelė dalis Vyriausybės programos nuostatų – švietimo, susisiekimo ar panašios – yra bendros ir priimtinos. Juk jau kokius dešimt metų įvairių vyriausybių programos, jų struktūra yra panašios.
Nors, tarkime, gali kilti ginčų dėl kelių. Konservatoriai nuolat kritikavo A.Brazauską, kad šis per daug dėmesio skiria šiai sričiai. Bet manome, kad pavyks įtikinti konservatorius, jog infrastruktūros renovavimo ir plėtros tempų menkinti negalima.
– Kol valdžioje buvo Darbo partija, dauguma apžvalgininkų sutardavo, kas atėję imti „otkato”. Kaip bus dabar?
– Didžiausias keturioliktosios Vyriausybės nuopelnas ir bus, jeigu sukursime tokią situaciją, kai nereikės „otkato”. Jei mums bent šis darbas pavyktų, manyčiau, kad vertėjo susitarti ir dirbti kartu su oponuojančiomis partijomis. Nors tai ir apsunkins gyvenimą prieš rinkimus – bus labai sunku ginčytis, nes jau būsime dirbę kartu.
Nors mes daug kalbame apie neskaidrų pinigų panaudojimą ir taip gadiname savo įvaizdį Europoje, bet ten jau taip pat suprantama, kad Lietuvoje vyksta diskusijos. Ir vien jau tai yra svarbus dalykas. O jeigu dar pavyktų pasiekti konkrečių rezultatų ir įgauti daugiau visuomenės pasitikėjimo, tai būtų puiku.
– Socialdemokratai įtariami noru prasilaikyti tik iki savivaldybių rinkimų, o jų metu rengti ir pirmalaikius Seimo rinkimus.
– Tikiuosi, kad A.Kubilius ras ryžto pripažinti, kad ir 2004 metais derybos dėl didžiosios koalicijos buvo tikros. Tuo metu jie nebuvo pasiruošę deryboms.
O jūsų minėtą situaciją taip pat esame aptarę kaip vieną galimų. Tačiau prezidentas V.Adamkus mums labai aiškiai pasakė, kad reikia tartis dėl bendro darbo iki Seimo kadencijos pabaigos. Atrodo, kad visi dėl to sutarėme. Formuoti Vyriausybę tik pusmečiui rizikinga, nes tos programos, apie kurias kalbėjome, tampa formalios, popierinės.
– Buvęs jūsų koalicijos narys svaidosi grasinimais iš Rusijos, kad prabilsiąs apie kažkokius negerus darbus. Ar tai nevilties apimto žmogaus svaičiojimai, ar galimi kokie rimti kompromitavimai?
– Mūsų partija dėl to rami, nes jokios paramos iš V.Uspaskicho kompanijų neturėjome. Gal čia turimi galvoje liberalų sąjūdininkai, dar kas, nes parama buvo teikiama įvairiems politikams, kiek mes žinome. Kiek ta parama buvo legali, jau kitas klausimas, tai turi išsiaiškinti teisėsauga.
Tačiau manau, kad daugiausia tai savotiška nevilties apimto žmogaus gynybos forma. Paprastai visada sakoma – „visi jie tokie, ne aš vienas”. Tad stebėtis tuo labai nereikėtų.
– Pagrindiniais koalicijos stulpais, anot A.Paulausko, tampa socialdemokratai ir konservatoriai, tačiau prie tų stulpų šliesis ir keletas kitų gana skirtingo svorio ir ideologijos partijų. Ar pavyks suderinti ir tų partijų interesus?
– Panašus variantas buvo ir ankstesnėje koalicijoje. Kažkas panašaus bus ir dabar. Prezidentas pareiškė, kad kitų partijų prisijungimas gali būti tik parama, tačiau visiškai lygiavertės jos nebus. Vien todėl, kad yra mažesnės. Jeigu tos partijos prisijungs prie koalicijos, tai kils tik keli klausimai: programų suderinamumo, nes liberalai gal norės dar liberalesnės mokesčių politikos, dėl Seimo ypatingų ginčų nekyla, nes ten valdžios pasidalijimas yra reglamentuotas statuto.
Gal aštresni ginčai būtų dėl pozicijų Vyriausybėje, nors ir čia proporcijos yra gana aiškios. Aišku, kad daug kas priklausys nuo to, kas bus premjeras, nes jam reikės dirbti su labai įvairiais ministrais ir nė viena partija neturės aiškios daugumos.
Lengviau suformuoti Vyriausybę buvo A.Brazauskui, kuris, pripažinkime, buvo ryškus autoritetas. Dabar Vyriausybę sudarys visi vienos kartos politikai. Ir visi bus vienodai ambicingi.
Žinoma, dar gali kilti klausimų ir dėl Seimo pirmininko kandidatūros, nes iki galo nežinome, ar prisijungs prie koalicijos dabartinio Seimo vadovo partija – pilietininkai demokratai. Beje, nesu visiškai tikras net ir dėl konservatorių, nes sprendimą dėl koalicijos sudarymo jiems, kaip ir mums, reikės pasitvirtinti savo tarybose. O dalis konservatorių partijos narių į socialdemokratus žvelgia pernelyg kategoriškai.
Vis dėlto tikiuosi, kad procesai yra pažengę pakankamai toli, turime ir valstybės vadovo paramą, tad viskas susitvarkys palankiai.
– Į pasyvesnę politinę poziciją pasitraukus jūsų partijos pirmininkui, atėjus naujai ir ambicingesnei politikų kartai, kokios lauktinos šalies politinio gyvenimo permainos?
– Pirmiausia neišvengiamai turiu pasakyti kelis žodžius apie A.Brazauską. Manau, kad mes dar negreitai surasime tokio masto ir ambicijų politiką, koks buvo A.Brazauskas, nors ir pasitraukęs, kaip sakote, į pasyvesnę poziciją.
O mūsų politikų karta irgi nesame kokie nors jaunieji. Tokio amžiaus politikai vyrauja daugelyje Europos valstybių. Mūsų pagrindinis tikslas – padėti Lietuvai, panaudojant ekonominio augimo potencialą, priimti tuos iššūkius, kurių laukiama visoje Europos Sąjungoje. Tai visi globalizacijos iššūkiai, labai stipri ar net žiauri konkurencija ekonomikoje. Tikiuosi, kad ši politikų karta, sugebėjusi solidarizuoti visuomenę (o tas jos nesolidarumas yra vienas didžiausių mūsų rūpesčių), turi gerų perspektyvų. Tikiuosi, kad tai mums atlikti pakaks jėgų ir noro.
Didžioji koalicija politikams iškels labai daug iššūkių, kurių vienas – dirbant koalicijoje sugebėti išsaugoti ir savo identitetą. Vokiečiams, atrodo, tai pavyksta, nors ir žinau, kad tarp kolegų socialdemokratų vyksta labai daug ginčų.
Vis dėlto ten koalicija veikia, tad tokią progą turime ir mes. Jei taip įvyktų, galėtume parodyti visiškai naują politikos kokybę. Juk pripažinkime, kad Lietuvoje būdavo daugiau svaidomasi propagandiniais argumentais be jokio ypatingo turinio, o ne realiai ginčijamasi dėl tų vertybių, apie kurias mėgstama pašnekėti.