Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo gyvūnų treneris Mindaugas Lukošius nėra iš tų žmonių, manančių, jog kas penkerius metus vertėtų keisti darbo vietą. Juolab kad čia nuolat viskas kinta.
Nelyg kerintis, amžinas jūros ošimas – trenerio mintys apie tai, kaip delfinų šokį paversti dar įspūdingesniu. Kad nusijuoktų pats liūdniausias vaikas šimtų žiūrovų minioje.
Kaip koks Ichtiandras didžiąją dienos dalį praleisdamas vandenyje, jis nelabai ir norėtų ištrūkti iš nuolat naujais triukais ir ištikimybe žmogui stulbinančios jūros žinduolių draugijos bei pasinerti į žemiškų rūpesčių rutiną. Regis, vaikinas iš tiesų įsimylėjęs ne save – pasirodymų su delfinais „žvaigždę”, bet turi tą neaprėpiamą vandenyną savyje, su tūkstančiais vaivorykšte jame raibuliuojančių gyvybės formų…
Jau vaikas turėjot būt kitoniškas, nes svajojote ne verslo imperiją sukurti – pasirinkote gamtos mokslus.
Seneliai gyveno kaime, ir ten su šunimi ir karvėmis praleistos visos vasaros. Galimybė pažinti gamtą, gyvūnus, žvejyba, – viskas, išskyrus medžioklę, galbūt ir paveikė mano pasirinkimą. Aš tikrai nesvajojau apie verslą, pinigus. Klaipėdos universitete baigiau ekologijos studijas, tad, apsigynęs magistrantūros darbą, būsiu ekologas inžinierius.
Turbūt ir studijos buvo asketiškos, išvengta bohemos, o bendrabutyje slapčia laikėte terariumą su kokiu egzotišku gyviu?
Na, nedrįstu sakyt, kad buvau visiškai pasišventęs vien mokslams. Aišku, būdavo miela didžiąją laiko dalį pasinerti į zoologiją, bet matematika ir fizika nebuvo mano mėgstamiausi dalykai. Kolegoms buvo smagu pasigirti, kad bendrabutyje laikai katę, žaltį ar papūgą. Mes su draugu auginome smiltpeles, kurių gausią palikuonių vadą išdalydavome merginoms, o grįždami iš paskaitų spėliodavom, kokį „ekstrymą” patirsim, jeigu įnamės paspruko – rasim sugriaužtus kompiuterio laidus ar sunkiai išvargtą referatą… Na, tokio sutaršyto geranoriškiausias dėstytojas nesiimtų skaityti.
Kokie vėjai prieš trejetą metų atpūtė į Jūrų muziejų?
Muziejus ieškojo savanorių praktikai, ir mes, trys kurso draugai, nutarėme pažinti jo „gelmes”. Man didžiulį įspūdį jau buvo palikęs paslaptingas trenerio ir delfino žvilgsnių sąmokslas, aišku, tada nemaniau, kad sugebėsiu dirbti tokį magišką darbą. Iš pradžių teko smirdus darbelis: ruošti žuvį, valyti baseiną, šerti gyvūnus muziejuje. Na, o kai pasiūlė pabandyti treniruoti Kalifornijos jūrų liūtus, delfinus, – man atsivėrė kitas pasaulis.
Ar neatrodė šventvagiška dresuoti laukinius gyvūnus?
Dresuotojai dirba cirke, mes treniruojam gyvūnus be jokios prievartos. Juk pasijutęs įžeistas, jis ners į šešeto metrų gylį – ir gali visą dieną jo laukti. Atsimenu, buvo sezono metas, didžiuliai lankytojų antplūdžiai, ir visi treneriai lakstė kaip be galvos; aš pradėjau dirbti su Kalifornijos jūrų liūtais – labai gražiais, gudriais ir meiliais žvėrimis. Jie stebi ir vertina žmones, tad iš pradžių įdėmūs liūtų žvilgsniai atrodė baisoki; laikėmės vieni nuo kitų per atstumą. Išgąsdinti jie agresyvūs; žmogaus gal ir nesudraskytų, bet iltimis brūkštelti gali – kaip koks pitbulis. Tai aš ieškojau to ryšio, meilinausi jiems kalbindamas ir maitindamas žuvimi, ir pamažu, po mėnesių, pelniau gyvūnų pasitikėjimą. Jie pažįsta savo žmogaus kvapą, o jeigu tą dieną yra irzlūs, nusisuka, ignoruoja, visai nereaguoja į tavo komandas. Man labiausiai patinka jų grimasos ir akys, mūsų akių kontaktas, ir juo labiau pažįsti gyvūną, tuo tiksliau gali nuspėti jo elgesį: dės šuolį, ners ar seks paskui tave nors į pasaulio kraštą. Mimika, judesiai, balso tembras, juokas – tai taip pat trenerio lūkesčių ar komandų išraiška.
Ar jūrų liūtai protingi kaip žirgai?
Manau, Kalifornijos jūrų liūto intelektą, žaidimus ir išdykavimą galėčiau palyginti su šuns: šis jei mato, kad nuolaidžiauji, – mažiau stengiasi. Pats gyvūnas, jį stebint, parodo, ką gali padaryt, sugalvoja ką nauja, improvizuoja, ir treneriui lieka tik tai užfiksuoti. Aišku, dažnai keliaujam į konferencijas, vykstančias Nyderlandų ar Italijos delfinariumuose. Ten erdvės didesnės, ir stebint kolegų pasirodymus, gimsta naujų sumanymų, tačiau pas mus atvykę užsieniečiai sako, kad nuostabu tai, ką darome mes. Juos žavi elementų sudėtingumas, trenerio ir delfino bičiulystės grožis, ir tai, jog visiškai atsiveriame gamtos stebuklui.
Aišku, žodžiais gyvūnui nepaaiškinsi, ko iš jo nori, tarkime, kad padarytų tris salto; pats šoki į vandenį ir rodai programos elementus. Tai sunkiausia, išties olimpietiškai sportuoji, kol ir vandeny, ir po vandeniu pasijunti kaip žuvis, – juokiasi Mindaugas. Šiuo metu jis rečiau susitinka su trimis savo jūrų liūtais: tėčiu Henriku, mama Lija ir judria jaunikle Basta.
Kartais su savo slidžia komanda nesiskiriate ištisas paras?
Kad ir kur esi – nuolat galvoji apie delfiną kaip apie gerą draugą, o kartais nesinori išeiti namo, nes gyvūnas dar trokšta tavo dėmesio ir prašo pabūti. Būna, išeini vienuoliktą valandą arba pernakvoji čia – užsižaidi arba reikia slaugyti sergantį gyvūną. Veterinarijos gydytojas gali tik prievarta suleisti jam vaistų, tad to išmokyti yra treneriai, kurių valiai gyvūnas patikliai atsiduoda. Pasyvus gyvūno elgesys, prarastas apetitas iškart kelia įtarimą, ir tuomet rūpiniesi juo kaip sergančiu vaiku.
Beje, delfinai taip pat yra „terapeutai”, ir gydo savanoriškai, net neskatinami skanėstu. Jiems patinka bendrauti: štai atėjote jūs, ir jie taškosi, šokinėja, jiems smalsu, tyrinėja, trokšta dėmesio. Jeigu nenori žaisti su vaiku per dešimtį terapijos seansų, – išplaukia į kitą baseiną, ir delfinai visada pasirenka savo pacientą, su kuriuo užsimezga emocinis ryšys. Ir būna abipusių džiaugsmo protrūkių. Kas per žvėris tas delfinas? Tai – Dievo kūrinys, geras žmogaus draugas, ir manau, pasaulis tikrai taptų geresnis, jeigu kiekvienas žmogus prisijaukintų delfiną.
Senovėje žmonės gyvūnus sudievindavo, garbino kaip totemus, o šiandie mes tarsi juos sužmoginame… Ir, rodos, išties supanašėjome.
Nesame nutolę nuo gamtos, ir jeigu mes apkabiname delfiną, glostome, nardome su juo, šnekamės, nemanau, kad jam tai nepatinka. Jie netgi pyksta, kelia pavydo scenas, jeigu kuriam skiri daugiau dėmesio.
Nieko čia bloga, kad gyvūnus sužmoginame, sykiu pakeldami jiems savo lūkesčių kartelę. Kiekvienas treneris turi savo numylėtinį „studentą”; aš turiu stambiausią patiną Argą. Jam gal per trisdešimt metų, nežinome, kiek jis buvo laisvėje (gyvena jie apie 40 metų), bet kai aš atėjau į delfinariumą, jis jau čia buvo. Argas energingai rodo savo prieraišumą, simpatijas, ir tai glosto man savimeilę.
Kokių pokštų Argas yra iškrėtęs per pasirodymą?
Jis yra bandos galva, bosas, ir kartais leidžia sau savotišku kriuksėjimu patelių haremą priversti atsitraukti. Žodžiu, per pasirodymą jis nei pats dirba, nei kitiems leidžia, tuo tarsi parodydamas man, kas čia yra genties vadas. Žmonės ploja, laukia triukų, o Argas guli sau išsipleikęs būrio vidury.
Man paliko didelį įspūdį, kai, nardant su akvalangu, Argas, pakilęs į paviršių, čiupdavo kamuoliuką, ir panėręs įduodavo man į rankas, kad vėl mesčiau. Pats sugalvoja žaidimą ir jo taisykles.
Ar romantiška delfinų meilė?
Jie turi daug „žmonų” ar „pasijų”, o savo jausmus išreiškia liesdamas išrinktąją krūtinės pelekais (ši mėgaujasi lytėjimu), plaukioja šalia, žaidžia, išdykauja. Pasiekęs savo (sueitis trunka labai trumpai), patinas dėmesį rodo jau kitai. Gimė Premijos, Gabijos jauniklis, ir Argas pasirodė esąs geras tėvas – vaikams leidžia daryti viską, atlaidžiai žiūri, jei atima iš jo žuvį ar dūksta, šokinėja ant jo.
Man teko stebėti delfiniuko gimimą, ir tas jaudinantis reginys išspaudžia ašaras. Pirmiausia pamatai naujagimio uodegėlę. Kartą Premija gimdė pasirodymo metu, ir jos kompaniją ištiko šokas, šie puolė į baseino pakraščius, o gimdyvė nesutriko, ir tęsė šventišką pasirodymą.
Regis, užsidarėte delfinariume tarsi vienuolyne, ir mažai jaudina žemiški rūpesčiai… Negaila vystančios jaunystės?
Neįmanoma nuvysti tarp tokių fantastiškų gyvūnų; manau, daugelis pavydi man tokio darbo. Žaidimai su jūrų liūtais, delfinais, vanduo, plaukiojimai – dieviška palaima! Turiu to laisvo laiko naktimis – merginoms ir barams. Kokia mergina pakęstų tokį „priklausomą” kaip aš? Manau, būtų tikra beprotybė, jeigu sutikčiau taip pat žvelgiančią į gyvenimą draugę, trenerę – juk mus traukia priešingybės, – juokiasi pašnekovas, prisipažindamas, jog turi merginą, kuri nepavydi jo dėmesio gyvūnams. – Laisvalaikiu važinėju dviračiu, fotografuoju saulėtekius ir saulėlydžius. Ir vėl gamta, ir vėl vanduo… Aš nemanau, kad yra blogai turėti savo truputį kitonišką gyvenimą, o sugrįžus į miestą, į žemyną, nejaudina politika, pykčiai, konkurencijos azartas. Čia, tarp delfinų, esu pats sau viešpats. Šiuo metu tik rūpi paruošt du jauniklius sėkmingam vasaros sezono maratonui, kuris tik ką prasidėjo..