Cheminis meilės stimulas

Kodėl įsimylėjėlius vieną prie kito traukia tarsi magnetu? Iš tikrųjų, kaip, pavyzdžiui, logiškai paaiškinti garsiąją Eduardo VIII meilės istoriją…

Anglų karališkojo sosto įpėdinis trisdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais atsisakė valdžios dėl meilės. Kuo patraukė Eduardą jau dukart išsiskyrusi ir niekuo neišsiskirianti amerikietė ponia Simpson? Vienu metu sklido gandas, kad gyvendama Kinijoje ponia Simpson tobulino erotinio masažo įgūdžius, be kurio Eduardas negalėjo ramiai gyventi.

Paslaptis – feromonai

Daugelis nusprendė, kad karališkojo sosto įpėdinio prieraišumo priežastis aiški. Bet čia slypi gilesnė prasmė. Ir dėl to kalti, kaip vėliau paaiškėjo, feromonai – biologiškai aktyvios medžiagos, išskiriamos į aplinką, kitaip sakant, žmogaus kvapas. Būtent šis kvapas stimuliuoja meilę.

Prieš keletą metų amerikiečiai atliko neįprastą eksperimentą. Jie surinko trisdešimties vyrų prakaituotus marškinius ir paprašė dailiosios lyties atstovių pagal kvapą nustatyti patį patraukliausią. Buvo pasirinkti marškiniai „kvepiantys” šviežiu prakaitu. Paaiškėjo, kad būtent jame yra androstenolo (medžiaga, primenanti testosteroną – vyrų lytinį hormoną), kurio kvapas traukia moteris…

Dailiosios lyties atstovės taip pat skleidžia kvapą, kuris žadina vyrų jausmus ir aistras. Paprastai jis sustiprėja per „kritines” dienas. Homo sapiens kūno kvapas kažkuo primena muskusą. Būtent jis yra svarbiausias „cheminis stimulas”, nulemiantis instinktyvų partnerio pasirinkimą.

Mūsų kvapas ir keturkojai

Manoma, kad šuo – ištikimiausias žmogaus draugas, bet šiuo atveju kvapas gali suvaidinti tragišką vaidmenį.

Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos atašė Londone sėkmingai šnipinėjo Anglijos teritorijoje. Britų kontržvalgyba nusprendė likviduoti „oponentą” ir tarėsi su vietinės mafijos galva, kaip tai reikėtų padaryti, kad nebūtų komplikuojami tarptautiniai santykiai.

Buvo surinkti visi žinomi duomenys apie vokiečių šnipą: jo privataus gyvenimo smulkmenos, darbo dienos režimas ir, aišku, „neužmirštas” jo mylimiausias vilkšunis.

Vokiečių atašė mėgdavo bent kartą per savaitę nuvažiuoti prie jūros ir pasivaikščioti pakrante. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu prie atašė priėjo du išgėrę vyriškiai… Kilo muštynės. Jų įkarštyje vokiečių šnipas nepajuto adatos dūrio. Grįžus namo, nustebino keistas mylimo vilkšunio elgesys. Pradžioje šuo apsidžiaugė pamatęs šeimininką, bet staiga jis įniršo ir pradėjo garsiai loti. Veltui šeimininkas bandė nuraminti keturkojį draugą… Rytą buvo rastas atašė lavonas. Šuo galiausiai užgraužė savo šeimininką ir atsitiktinai tapo jo priešų bendrininku. Kodėl vilkšunis taip elgėsi? Pasirodo, kad per muštynes šnipui buvo padaryta acto rūgšties tirpalo (atitinkamos koncentracijos) injekcija. Šis tirpalas stipriai keičia individualų žmogaus kvapą – svarbiausią skiriamąjį šeimininko požymį, todėl šuo jį palaikė svetimu žmogumi, atsidūrusiu jų namuose…