Indijoje visiems norintiesiems už keletą dolerių siūloma egzotiška pramoga – skorpiono įkandimas. Taip esą pajuntama lengva euforija.
Dar Romos imperijos laikais mokslininkas Plinijus Vyresnysis rašė: „Skorpionas – baisus sutvėrimas, nuodingas kaip gyvatė, tačiau nuo jos skiriasi tuo, kad skorpiono įkandimas kankina ilgiau – skausmas trunka tris dienas, ir tik po to auka miršta. Skorpiono įkandimas visada mirtinas merginoms, beveik visada moterims, o vyrams – tik ryto valandomis. Jis nė minutei nenustoja krutinti savo uodegos – kad tik nepraleistų progos kam nors įkąsti”.
Pirmi žmogaus nepuola
Skorpiono geluonis, tiksliau – lyties adata, sujungta su nuodų liauka, yra vienas iš tų organų, kurie gyvūnijos evoliucijoje išsivystė daug kam iš gyvūnų. Vieni geluonį naudoja tik savigynai, kiti ir tiems, ką patys suėda. Tačiau niekas iš nuodingųjų žemės gyvių pirmi žmogaus nepuola. Tam turi būti priežastis. Nepaisant to, šis faktas pamirštamas, ir žmonės dažnai nuodingiems gyviams klijuoja žudikų etiketes, laiko juos blogio įsikūnijimu. Su šiuo šablonu galbūt anksčiausiai susidūrė skorpionai, žmonėms pažįstami tūkstantmečius. Pirmąkart jie paminėti dar senųjų civilizacijų rankraščiuose. Ir visur apie juos kalbama su pasibjaurėjimu bei mistine baime. Vėliau, krikščioniškoje kultūroje, skorpionas tapo vienu iš svarbiausių pragaro gyvių.
Aktyvūs tik naktį
Skorpionų protėviai gyveno jau prieš 400 mln. metų. Jie iš nariuotakojų pirmieji iš vandens išlipo į sausumą, o įdomiausia – beveik nepakeitę savo sandaros. Šiandien skorpionai – nedideli gyviai. Patys didžiausi tesiekia 20 cm, o dažniausiai – tik 5-10 cm. Skorpionai gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą (tačiau į pietus ir į šiaurę jų nerasite už 50-osios paralelės). Vieni skorpionai veisiasi drėgnuose tropiniuose miškuose, kiti – dykumose ar kalnuose. Dieną šie baimę keliantys gyviai slepiasi po akmenimis, senose kitų gyvūnų išnarose arba užsikasa į smėlį. Aktyvūs jie tampa tik naktį. Tropinių skorpionų rūšys nemėgsta žemos temperatūros, tačiau kalnų skorpionai (kai kurie gyvena 3-4 km aukštyje), taip pat šiaurės ir pietų pusrutulių „pakraščių” rūšys prisitaikė ir pergyvena šaltas žiemas miegodami. Kai tokiose vietose pradėjo kurtis žmonių gyvenvietės su šiltais būstais, skorpionams tai patiko. Jie su malonumu ėmė keltis žiemoti į pastatus. Kai žmonės netyčia ant jų atsisėda ar užlipa basomis, skorpionai dažniausiai jiems įgelia. Tokie įgėlimai labai skausmingi, dažnai baigiasi mirtimi.
Visos skorpionų rūšys yra nuodingos. Negana to, kūno masę lyginant su išskiriamu nuodų kiekiu, skorpionus galima laikyti pačiais nuodingiausiais Žemės gyviais. Vienas pavojingiausių skorpionų (Androctomus australis) paplitęs Tunise. 90 procentų jo įkandimų baigiasi žmonių mirtimi.
Daugiaakis
Savo aukos link skorpionas juda lėtai, pakėlęs uodegą, visada renkasi už save mažesnę ar kiek didesnę. Regėjimu jis nelabai pasikliauja, nepaisant akių gausos (dvi dideles turi galvos viršuje ir po penkias mažesnes šonuose. Tačiau ar daug ką galima jomis pastebėti medžiojant naktį tropiniuose miškuose ar tarp akmenų? Daug patikimiau – jautrūs plaukeliai, reaguojantys į kiekvieną aukos krustelėjimą. Pagal šiuos signalus skorpionas „pamatuoja” aukos dydį. Jei auka maža, skorpionas ją iškart praryja, jei priešinasi – gauna dozę nuodų. Daugelis gyvių krinta akimirksniu, bet yra tokių vabzdžių, kurie į nuodus nereaguoja. Jei auka nepasiduoda, skorpionas, mojuodamas geluonimi, ją ramiai palieka. Tokios nesėkmės jo visai nebaugina – skorpionas be maisto gali išgyventi keletą mėnesių. Dar mažiau jam reikalingas vanduo: daugelis rūšių jo visai nevartoja, retkarčiais atsigeria tik tropikų skorpionai.
Valgomi skorpionai
Nepaisant skorpionų pavojingumo, yra žmonių, kurie juos gaudo. Tam reikia ultravioletinių spindulių lempos – tamsoje lengva pastebėti žaliai švytinčius skorpionus. Pasirodo, tai paprastas ir pelningas verslas. Paklausa kasmet didėja. Neseniai Londone egzotiškų patiekalų mėgėjams buvo atidarytas restoranas daug žadančiu pavadinimu „Valgoma”. Jame, šalia įvairių gyvačių, uodų ir vabzdžių, siūloma paragauti ir gardėsių iš skorpionų. Jie patiekiami labai įvairiai: išdėlioti ant salotų, degtinės ar martinio taurelėje, šokolade ar apibarstyti cukraus pudra. Restorano savininkas tikina, kad tai visai saugūs patiekalai, be to, labai originalaus skonio.
Savižudžiai?
Niekas nežino, kiek metų gyvena skorpionai, nes dar nė vienas nemirė nuo senatvės. Nieks nematė ir savižudybe gyvenimo pabaigusio skorpiono. Nors legenda apie šį jų polinkį sklando. Tai žino net tie, kurie apie skorpionus nieko nežino. Pasakojama, kad skorpionas, apsuptas degančių anglių rato ir įsitikinęs, kad pabėgti neįmanoma, įgelia sau ir miršta. Kaip nustatė vienas prancūzų entomologas, iš tiesų į tokias sąlygas patekęs gyvis pasinaudoja daugelio nariuotakojų triuku – krenta tarsi negyvas, tačiau tai būna apsimestinė mirtis. Jeigu jį paliktumėte tarp ugnies, jis žūtų nuo karščio (atrodytų, kad nusižudė), tačiau jei ugnį užgesintumėte, „savižudis” po keleto minučių atsistotų ir lėktų slėptis.
Stebėti skorpionus labai įdomu. Matyt, dėl to pastaruoju metu vis populiariau tampa juos auginti namie. Tačiau rūpintis jais nelengva. Jie labai reiklūs gyvenimo sąlygoms ir maistui. Daugelis skorpionų maitinasi svirpliais, žiogais, tarakonais. Svarbiausia, – kad jie būtų gyvi.
Štai toks yra skorpionas. Patys spręskite, ar verta rizikuoti ir bandyti patirti euforiją egzotiškuose kraštuose siūlomu būdu – skorpiono įkandimu.