Šikšnosparniai naudoja valdomų raketų strategiją

Profesorius Kaušik Ghoš (Kaushik Ghose) ir jo kolegos iš Merialendo universiteto (The University of Maryland) nustatė, kad šikšnosparnių medžiojimo strategija savo sudėtingumu nenusileidžia programai, kuri valdo raketą, besikaunančią su lėktuvu.
Pasitelkus savo laboratoriniuose tyrimuose infraraudonąsias kameras, mokslininkai su nuostaba pripažino, kad didysis rudasis šikšnosparnis (Eptesicus fuscus) sprendžia gana sunkią laiko, reikalingo pagauti skraidančius vabzdžius, minimalizacijos geometrinę užduotį. Pažymėtina, kad nustatyta strategija neturi nieko bendro su panašiu žmonių ar kitų gyvūnų panašiu elgesiu.
Peržiūrėję sulėtintą padaryto įrašo versiją mokslininkai aptiko, kad šikšnosparnis ne tik stengiasi skraidyti kiek įmanoma greičiau, kad pasiektų persekiojamą vabzdį. Ji nuolat keičia greitį ir atakos kryptį priklausomai nuo vabzdžio judėjimo greičio ir trajektorijos. Šikšnosparnis kompaso rodyklės tikslumu išsaugo „nusitaikymą” į atakuojamą objektą, net jei jam prireiks keisti judėjimo kryptį. Taigi jeigu tikslas tam tikru metu yra šiaurės vakaruose, tai šikšnosparnis nukreips galvą ta kryptimi ir, vykdydamas tam tikrus judesius ore (kliūčių aplenkimas), išlaikys žvilgsnio kryptį būtent šiaurės vakarų kryptimi.
Ghoš teigia, kad tokia strategija vadinama paraleline navigacija, o pirmosiose raketų kūrimo programose 1940-ųjų metų pabaigoje inžinieriai naudojo būtent šią strategiją.