Daugiau nei prieš 20 metų JAV atsiradęs dažasvydis tapo vienu populiariausių lauko žaidimų. Dažasvydis žaidžiamas daugiau nei 100 šalių, nors labiausiai išvystytu laikomas Prancūzijoje, Anglijoje, Amerikoje, Australijoje, Vokietijoje bei Skandinavijoje. Jį mėgsta ir vyrai, ir moterys, nepriklausomai nuo amžius ar gyvenimo būdo.
Ne fizinė jėga svarbiausia
Per dvidešimt metų dažasvydis pritraukė per 50 milijonų gerbėjų visame pasaulyje. Beje, šį žaidimą galima traktuoti ir kaip sportą. Nuo JAV iki Malaizijos, nuo Filipinų iki Norvegijos šis greičio, mąstymo ir taktikos reikalaujantis užsiėmimas tapo bene sparčiausiai populiarėjančiu lauko žaidimu.
Dažasvydis kilęs iš Amerikoje populiaraus vaikiško žaidimo „Užgrobk vėliavą”, kurio tikslas – įsiveržti į priešininko teritoriją, pagrobti jų vėliavą ir atnešti į savo bazę, tuo pačiu metu išsaugant savąją. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad svarbiausia čia fizinė jėga, iš tikrųjų yra visai kitaip. Apsirengę maskuojančia apranga, ant galvos užsidėję specialias dažasvydžio kaukes, apsaugančias veidą ir akis, žaidėjai ginkluoti specialiais ginklais, šaudančiais dažų kamuoliukais želatinos kapsulėmis, pripildytomis įvairiausių spalvų dažų.
Kai žaidėjas pašaunamas, privalo palikti aikštę. Dalyvis laikomas pašautu tada, kai ant bet kurios kūno vietos atsiranda dažų dėmė. Taigi vienas neatsargus žingsnis, ir būsite išprašytas iš aikštės.
Truputis istorijos
Dažasvydžio gimimo data laikoma 1981 metų gegužė, kai JAV, Henikerio mieste, Niū Hempšyro valstijoje, trys draugai – sporto prekių pardavėjas Bobas Džarnsėjus, biržos makleris Noelas Hajus ir rašytojas Čarlis Džeinsas – sukūrė strateginį žaidimą, panašų į „Užgrobk vėliavą”. Tiesa, nuo dabartinio dažasvydžio šis žaidimas skyrėsi tuo, kad naudojami buvo vandens pistoletai.
Iš pradžių šis strateginis žaidimas vadinosi NSG (National Survival Game), lietuviškai tai reikštų „Tautinis išlikimo žaidimas”.
Jau 1983 metais buvo surengtas pirmasis NSG čempionatas, kurio prizų fondas – 14 tūkst. JAV dolerių. Nuo to laiko dažasvydžio populiarumas pradėjo kilti kaip ant mielių: 1984 metais pristatytas Australijoje, 1985 metais – Anglijoje. 1991-aisiais dažasvydis persikėlė ir į žemyninę Europos dalį. 1995 metais jis „užkariavo” ir Aziją bei Pietų Ameriką. Prie svarbių dažasvydžiui datų reikėtų priskirti ir 1988-uosius, kai buvo įkurta IPPA (Tarptautinė dažasvydžio žaidėjų asociacija). Tai ne pelno organizacija, besirūpinanti dažasvydžio plėtra, švietimu bei saugumu. Dėl jos 1992 metais Čikagoje buvo įkurta NPPL (Nacionalinė dažsvydžio profesionalų lyga).
Saugus žaidimas
Nors dažasvydis – ne kas kita, o strateginio karo imitacija, keliami griežti saugos reikalavimai bei gerai išvystyta šio sporto ginklų technologija, pavertė jį viena saugiausių kontaktinio sporto rūšių. Visi žaidėjai, esantys kovos lauke, privalo dėvėti apsaugines kaukes. Be to, žaidimą turi stebėti teisėjai, galintys nutraukti žaidimą, jei kuris nors žaidėjų nesilaiko saugos reikalavimų. Iššautam dažų kamuoliukui nustatytas ribinis greitis, siekiantis 300 pėdų per sekundę ir lekiantis apie 50 metrų. Įrodant dažasvydžio saugumą, vertėtų pasakyti, kad, JAV draudimo bendrovių duomenimis, daugiau žmonių susižeidžia žaisdami kėgliais ar žuvaudami, nei žaisdami dažasvydį.
Dažasvydis ne tik laikomas saugiu, jis kartu yra visiškai nekenksmingas aplinkai ir žmonėms. Kamuoliukuose naudojami aliejiniai dažai tirpūs vandenyje, todėl lengvai išplaunami šiltu vandeniu ir muilu.
Žaidėjų apranga panaši į kareivių ekipuotę, taigi 100 metrų per sekundę greičiu lekiantis ir pataikęs kamuoliukas neleidžia suabejoti, kad esi pašautas. Skausmą, sukeltą atsitrenkusio kamuoliuko, galima būtų palyginti su sulenkto rankšluosčio trinktelėjimu, tačiau jis praeina po kelių sekundžių. Tiesa, profesionalūs žaidėjai žino skaudžiausias kūno vietas, kur gali iškilti ir mėlynė. Tačiau azartas ir žutbūtinis noras nugalėti nustelbia trumpalaikį skausmą ir tik dar labiau priverčia susikaupti prieš kitą kovą.
Ginklų skirtumai
Kaip tikrame kare, taip ir dažasvydžio arenoje, kariaujama įvairiais ginklais: nuo „Vinchester” tipo šautuvo iki automatinio pabūklo. Patys paprasčiausi rankiniai ginklai (pumpguns), kuriuos po kiekvieno šūvio reikia iš naujo užtaisyti. Taigi jie „taupo” šovinius ir yra skirti pradedantiems žaidėjams. Sudėtingesni ir patys populiariausi ginklai būna pusiau automatiniai. Jų rezervuaruose telpa nuo 50 iki 200 kamuoliukų, tad galima šaudyti taip greitai, kaip sparčiai seksis maigyti šautuvo gaiduką. Patys galingiausi – automatiniai ginklai, veikiantys „Uzi” principu. Naudojantis tokiu „žaisliuku”, visų pirma, reikalinga patirtis. Visuose ginkluose yra įstatytas balionas, pripildytas angliarūgštės, suspausto oro ar azoto, kuris ir išstumia dažų kamuoliuką šaunant. Mažesni, 12 gramų angliarūgštės balionai gali iššauti 20-30 šūvių, o galingesni – iki kelių šimtų šovinių.