Dar tebevykstant atrankai į ekspedicijas, pakalbinom vienos anketos autorę, Norą. Mergina pasiryžusi keliauti tautos istorijos ir savęs pažinimo keliu į Sibirą. Paskaitykite Noros mintis apie tėvynę, tremtį, jauną žmogų.
• Kaip jaunas žmogus supranta tremtį? Ar pastebėjote tremties vertinimo, tremtinio supratimo kitimą?
Jaunas žmogus nesupranta tremties, todėl, kad nėra jos patyręs. Kalbu apie šiuolaikinį jauną Lietuvos žmogų, laisvos Lietuvos vaiką. Svetimo skausmo nebūna; jei nepatyrei, vadinasi, ir nesupranti. Tačiau gali pabandyti tai suprasti. Aš bandau suprasti, ką reiškia tremtis, tačiau tik nedaugelis bando. Jaunas žmogus, tame tarpe ir aš, nepatyrė jokių žiaurumų ir jam sunku įsivaizduoti visą tą prievartos aparatą ir žmogaus teisių pažeidimus. Paprasčiausiai tai netelpa mūsų vaizduotės rėmuose, kad tai tikrai vyko su mūsų tėvais, seneliais, proseneliais, nors, rodos, užplūdusi amerikietiška pop kultūra ir ją gerokai pralavino, tačiau ne gerąja linkme greičiausiai…
Šiuolaikinis jaunas lietuvis gal prisimena Sąjūdį ir kuo puikiausiai prisimena po 1990-ųjų užplūdusius ekonominius sunkumus. Ši jaunimo karta prisimins, ką reiškia tuščios parduotuvių lentynos, ką reiškia, kai tėvai neturi pinigų, nupirkti gražų blizgantį žaislą ar kokį užsienietišką saldainį. Nieko nuostabaus, kad tas vartotojiškas jaunimo mąstymas taip greitai pritapo ir ši karta turbūt bus ta, kuri visomis priemonėmis kabinsis į gyvenimą, nepaisant nieko.
Manau, laisvos Lietuvos privalumus geriausiai suvokia tremtiniai ir kaliniai, patyrę blogiausia, kas galėjo nutikti per Sovietų režimą. Nors dauguma jų jau senyvo amžiaus žmonės, manau jie tikrai nesiskundžia, kad geriau buvo „prie ruso”. Toks jausmas, kad lietuvis tik nelaimėje gali mobilizuotis, o prie gero per greitai pripranta.
Tremtiniai išgyveno pripažinimo ir garbės periodą pačiais pirmais nepriklausomybės metais. Kuo toliau tuo labiau jų svarba mažėjo ir vis rečiau juos beprisimename. Taip pat tiesa, jog su kiekviena diena, vis mažiau jų lieka.
• Ką labiausiai tikiesi patirti Sibire ir ko labiausiai bijai išvysti?
Jei būsiu atrinkta, tikiuosi, kad patirti tai, ką patyrė mano močiutė, močiutės sesuo ir prosenelė, kai jas ištrėmė. Aišku, tai nebus tolygu – aš važiuosiu savo noru ir visada žinosiu, kad yra kelias atgal. Tačiau, man tai bus tolygu patyrimui to, ką mano šeimos moterys, niekuo nekaltos, jautė tą dieną, kai įsiveržė į namus sovietai liepė susikrauti daiktus per pusvalandį ir nieko nepaaiškinę išvežė nežinoma kryptimi. Ne kartą klausiausi močiutės, Kleopasės Gulbinaitės Linkienės, pasakojimo apie tai ir skaičiau jos dienoraštį eilėraščių pavidale. Iš tikro man, laisvos Lietuvos vaikui, suku suvokti tokią prievartą, tokius žmogaus teisės pažeidimus. Tačiau taip buvo…
Net jei nebūsiu atrinkta, tikiuosi vieną dieną savo lėšomis ten nuvažiuoti. Man tai bus svarbu dėl mano šeimos. Noriu išgirsti kiekvieną garvežio pyptelėjimą, kiekvieną traukinio dunksėjimą toje ilgiausioje pasaulyje traukinio magistralėje. Noriu užuosti žemę ir pamatyti beveik neliestą Sibiro gamtą, kuri visą XX amžių maitino ir atrodo toliau maitins imperiją visokiausiais gamtos turtais. Noriu aplankyti lietuvių kapus tenai, nesvarbu, kad ne savo šeimos. Mano prosenelė Veronika Gaubaitė Gulbinienė, atgulusi kažkur Sibire, Irkutsko apskrityje, Taišeto rajone, žinau, laimins mane iš dangaus. Noriu pajusti Sibiro atšiaurumą, tam kad turėčiau įkvėpimo kaip toliau kurti savo gyvenimą, palyginus su tuo kurį stengėsi kurti tenai atsidūrę lietuviai.
Nežinau, ką bijočiau išvysti, turbūt nėra tokio dalyko. Galbūt bijočiau išvysti suniokotus lietuvių kapus kur nors toli Sibire, ar koncentracijos stovyklų liekanas. Bijočiau išgirsti blogą žodį apie lietuvius iš Rusijos gyventojų dėl pastaraisiais metais vykdomos Kremliaus dezinformacijos. Žinau, kad Rusijos gyventojai nekalti, kad turi tokią valdžią ir žinau, kad reikia skirti Sovietų režimo žiaurumus nuo tautos. Juk tas režimas pražudė ir milijonus savos tautos žmonių. Žinau, kad lietuviai visada turėjo gerą įvaizdį Sovietų Sąjungoje; visi mus gerbė už darbštumą, pažangą ir gan Vakarietišką kultūrą, mielai pirko lietuviškus produktus. Tačiau pastaruoju metu man būtų kiek nemalonu susitikti su Lietuvą šmeižiančiais žmonėmis. Tai mane ko gero giliai sukrėstų, tačiau daugiau nieko baisaus nesitikiu.
• Kokie didžiausi iššūkiai šiuolaikiniam jaunimui, tavo nuomone?
Didžiausias iššūkis jaunimui šiandien yra save identifikuoti turint tokį didelį ir neproporcingą informacijos srautą. Kaip minėjau jau anksčiau, tai yra karta, kuri iš vaikystės prisimins ekonominius sunkumus ir visą gyvenimą, visomis priemonėmis stengsis, kad tai nepasikartotų. Tai jiems bus svarbiausia ir tikriausiai materialinė gerovė bus neadekvačiai pervertinama. Dėl to nukentės dvasiniai dalykai, tame tarpe ir patriotiškumas, lietuviškumo supratimas, Lietuvos laisvės ir pilietybės vertinimas ir galų gale savo paties vertinimas. Šiuolaikiniame pop kultūros, reklamos ir vartotojiškos visuomenės informacijos sraute jiems yra labai sudėtinga atsirikti ir rasti tikrąsias vertybes.
• Kaip vertini šiuo metu vykstanti didįjį Lietuvių tautos kraustymąsi į vakarus?
Pati esu šiokia tokia emigrantė. Mokausi šiuo metu aplinkosaugos doktorantūros programoje, Vidurio Europos Universitete (Central European University), kuris ir buvo sukurtas iš karto po 1990-ųjų auginti naujųjų laisvųjų šalių intelektualus. Mokausi todėl, kad tokių žinių ir galimybių man negalėtų suteikti joks Lietuvos universitetas ir tikiuosi, kad kada nors grįžusi galėsiu sėkmingai pritaikyti savo žinias Lietuvos labui. Žinau, kad manęs Lietuvoje tikriausiai niekas nelauks išskėtęs rankas, tačiau norėčiau tikėti, kad rasiu savo žinių pritaikymą. Čia yra mano pasiteisinimas.
Vertinu emigraciją neigiamai. Laikina emigracija dar nėra taip blogai, nes niekam į blogą neišėjo pasaulio pamatymas ir susipažinimas su kitokiu požiūriu, kitokiais darbo metodais, tradicijomis, kultūra. Tačiau visų didžiausiu blogiu laikau tuos žmones, kurie ne tik, kad neketina grįžti į Lietuvą, bet ne gana to, šmeižia tėvynę lyg šioje gyventi būtų taip blogai kaip Trečio Pasaulio šalyse. Sutinku tokių, kuriems net gėda kalbėti lietuviškai, tai susitikę užsienyje bendrauja angliškai ar rusiškai. Nirštu kiekvieną kartą pamačiusi tokį lietuvį, o jų sakyčiau, gan daug pasitaiko. Manau, jie yra visiškai praradę savo dvasią ir neturi gyvenimo pagrindo, nes niekas jų nesieja su ta žeme, kuri maitino jų protėvius. Tai tikrai sutrikę ir informacijos sraute pasiklydę žmonės.
Manau, kad doram, darbščiam ir protingam lietuviui visada atsiras vietos Lietuvoje.
• Kokių tikiesi ekspedicijų į Sibirą projekto rezultatų?
Tikiuosi, kad projektas įtrauks kuo daugiau jaunimo, tikiuosi, kad projekto rezultatai bus kiek įmanoma plačiau pateikti jaunimui, ir kad būtų įtraukta kuo daugiau kultūrinės programos. Galbūt trumpas filmas būtų tinkamas ekspedicijos apvainikavimas.
Jums tikriausiai kyla klausimų dėl mano pavardės ir kilmės. Mano tėtis yra gruzinas, o mama lietuvė. Esu gimusi, augusi, auklėta lietuviška dvasia Lietuvoje, tačiau lietuviški tautiniai rūbai man netinka, kad ir kaip gerai dainuočiau sutartines ar išmanyčiau lietuvių tradicijas. Atrodau, kaip tipiška gruzinė ir tai labai akivaizdu. Tačiau laikau tai privalumu. Esu dviejų narsių tautų vaikas ir tuo labai didžiuojuosi. Gal dėl to esu labai jautri nacionalinėms temoms ir kartais, atrodo, labiau myliu Lietuvą, nei „grynakraujai” lietuviai. Visą savo vaikystę turėjau galimybę stebėti nacionalinius skirtumus ir man jie yra svarbūs.