Gegužės 17 dieną Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva” pristatys teatralizuotą koncertą „Lietuviškos giesmės”
„Lietuvą” metam į sąvartyną?! Net partorgai suvokė tokio ansamblio ideologinę svarbą, o dabar nebesuvokiama, kad jis yra struktūra, paveldas. Gerai, kad vairą ima profesionalai. Ir nesvarbu, koks bus rezultatas, kiek snobų ateis, svarbu pats procesas, suvokimas, kad reikia profesionalų. Galimybė yra. Tikimės, kad taip ir bus. Ansamblis galės reprezentuoti Lietuvą”, – prieš „Lietuvos” ansamblio premjerą „Lietuviškos giesmės” kalbėjo spektaklio scenografas Jonas Arčikauskas.
Spektaklio kūrėjai džiaugėsi, kad jaunosios kartos menininkų nebevaržo buvęs „Lietuvos” ansamblio mitas ir jie drąsiai imasi kuriamojo darbo su šiuo kolektyvu. „Lietuviškų giesmių” libreto autorė – Birutė Marcinkevičiūtė-Mar, kompozitoriai – Zita Bružaitė, Antanas Kučinskas ir Donatas Zakaras, choreografai – Edita Stundytė, Vesta Grabštaitė ir Vytautas Buterlevičius, režisierius – Alvydas Šlepikas.
Gyvenimas – kaip giesmė
„Lietuvos” ansamblio vadovas Giedrius Svilainis priminė, kad jau 2003 metais parodyta muzikinė misterija „Perkūnas” ėjo teatralizuoto spektaklio link, o prieš pusantrų metų pradėta brandinti „Lietuviškų giesmių” idėja toliau puoselėja tradiciją sieti šokį su teatru. Teatralizuotą koncertą būtų galima vadinti šokio spektakliu, tačiau jame bus ir choras, ir skaitovų, ir vaidybos elementų. Sintezuojama muzika, šokis, daina, ir tokio vientisumo nebuvo ansamblio aukso fonduose.
Vienos dalies spektaklis, pasak Svilainio, gana filosofinis, jis apima ir gyvenimo prasmės klausimus, ir linksmybes.
Libreto autorė Birutė Mar pasakojo, kad ieškodama, kokią mintį galėtų spektaklyje plėtoti, peržiūrėjo „Lietuvos” ansamblio įrašus, prisiminė režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Strazdas žalias paukštis”. Apsistojo prie Lietuvos idėjos ir mūsų gyvenimo laikinumo. Gyvenimas turi būti kaip giesmė. Taip atsirado ir „Lietuviškos giesmės” – spektaklis, vaizduojantis vieną gyvenimo dieną su visais jos įvykiais ir būdingais papročiais. Nuo ryto iki simbolinės Vėlinių pabaigos.
Be patoso
Režisierius Alvydas Šlepikas įspėjo, kad nereikėtų išsigąsti Vėlinių baigties. Spektaklio finalas tikrai nėra sunkus, greičiau viltingas – Vėlinių metą gimsta kūdikis. Pasak režisieriaus, norėta nusileisti nuo patoso kalno ir paprastai kalbėti su žiūrovais. Tiesiog žmogus, bendruomenė gyvena savo gyvenimą – toks būtų spektaklio veiksmas. Kaip jungianti grandis naudojama vaizdo projekcija, o viso vyksmo ašis – medis, tarsi miręs ir atgaivinamas. Taip skleidžiasi prisikėlimo idėja.
Teatralizuotas koncertas bus atliekamas nė karto nesustojant nusilenkti, ir ansamblio artistams reikės daugiau aktorystės. Visus vienys pagrindinis veikėjas Pamokslininkas. „Lietuviškose giesmėse” režisierius pamėgino atskleisti žmogaus gyvenimą, neatsiejamą nuo greta egzistuojančio paslaptingo sielų, vėlių pasaulio, tad vaikų studijos „Žolynėlis” šokėjams taip pat tenka vaidybos elementų. Asociatyviai, vengiant konkretumo kuriamame spektaklyje vaikai kaip vėlelės išves Pamokslininką į dausas – ten, kur geriau.
Ieškojimų keliu
Šlepikui jau yra tekę dirbti su „Lietuvos” ansambliu. Teatre, pasak jo, žmonės negali taip gerai šokti ir dainuoti, tačiau ten yra aktorystė. O štai dirbant su šokio ir dainų ansambliu reikia suvaldyti masuotę.
Jokios darbo su „Lietuvos” ansambliu patirties neturinti Marcinkevičiūtė prisipažino, kad jai nebuvo lengva pasitelkus chorą ir šokėjus rutulioti mintį per asociatyvų spektaklį. Pasak vyriausiojo baletmeisterio Vytauto Buterlevičius, šio spektaklio choreografijai buvo skirta mažiau laiko nei kitų. Pradėjo repetuoti sausio mėnesį, tad dirbti reikėjo labai įtemptu grafiku. Choreografas pabrėžė, kad „Lietuviškos giesmės” savo neįprasta tema skiriasi nuo kitų spektaklių, iš esmės skirtų Lietuvos regionams ar kalendorinėms šventėms atspindėti. Kitokia ir choreografija. Spektaklyje nebus daug tradicinių stilizuotų liaudies šokių, kai kurie bus kuriami remiantis šiuolaikiniu šokiu, tačiau išryškinti spektaklio idėjai, Buterlevičiaus manymu, stilizuotų šokių ir nereikia. Choreografija papildo spektaklio tekstą.
Jauna choreografė Edita Stundytė, pasak ansamblio vadovo Svilainio, pajuto „Lietuvos” dvasią ir perteikė liaudies šokius naujai, moderniai. Tokia ir galėtų būti viena ansamblio meninių krypčių. Liaudies tradicijos choreografija, derinama su šiuolaikine, netampa visai moderniu šokiu – elementai vis tiek kilę iš liaudies šokio. Yra spektaklyje ir mažų choreografinių vaizdelių.
Savigarbos klausimas
Scenografas Arčikauskas prisipažino esąs svetimas šio ansamblio organizme, tačiau jam svarbūs „Lietuvos” pokyčiai, todėl ir ėmęsis darbo premjeroje. Dailininko įsitikinimu, reikia kalbėti ir apie pilietinės savigarbos klausimą. Tokiomis aplinkybėmis ir radosi spektaklis.
Svilainis taip pat pabrėžė „Lietuvos” unikalumą ir griežtai atmetė nuomonę, neva ansamblis yra reliktas, kurį reikia naikinti, arba jis turįs tapti muziejinis. „Lietuva”, pasak Svilainio, turi eiti su šia diena, o ansamblio vadovo darbas – surinkti gerą komandą.
Marcinkevičiūtė prisipažino iš pradžių norėjusi spektaklyje pavaizduoti „Lietuvos” ansamblio istoriją kartu su Lietuvos istorija, tačiau spektaklio idėja kelis kartus keitėsi, baimintasi, kad kai kurioms temoms dar per anksti. Per spaudos konferenciją spektaklio kūrėjai prisiminė 1940 metų trėmimus į Sibirą ir ansamblio šokamą klumpakojį. Buvo ištremta ir ansamblio narių. Dabar yra šokėjų, kurie bėga į Angliją, nes ten per porą dienų gali užsidirbti metų algą.
Teatralizuotas koncertas „Lietuviškos giesmės” bus keturiasdešimtoji „Lietuvos” ansamblio prengta programa per 66 gyvavimo metus. 1940 metais įkurtas dainų ir šokių kolektyvas iš viso surengė per 8 tūkst. koncertų.
Spektaklio premjera kol kas rodoma tik Vilniuje. Rudenį „Lietuviškas giesmes” galės pamatyti Kauno, Marijampolės, Kretingos, Klaipėdos ir Šiaulių žiūrovai. Liepos mėnesį ansamblis „Lietuva” atstovaus Lietuvai tarptautiniame festivalyje Saremos saloje Estijoje.