Kur veda nuolaidžiavimas

Mūsų valdininkams Lietuvos Respublikos Konstitucija nėra įpareigojantis įstatymas, kuriuo privalu vadovautis. Antai Konstitucijos 47 straipsnis skelbia, kad žemė priklauso valstybei ir Lietuvos piliečiams. Tiesa, dabar tam tikromis sąlygomis leidžiama ją įgyti ir kitų valstybių fiziniams ar juridiniams asmenims, bet tai nereiškia, kad ja savo nuožiūra gali disponuoti valstybės pareigūnai.

Du iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusiję skandalai: Turniškių kotedžai ir Klaipėdos universiteto mėginimas iškeisti žemės sklypą į reikalingus universitetui pastatus. Mokslo ir studijų įstatyme aiškiai pasakyta, kad aukštųjų mokyklų teritorija yra keičiama Seimo nutarimu pasiūlius Vyriausybei. Pasakyta aiškiai. Kaip galima disponuoti turtu, kuris tau nepriklauso? Studentai užsimojo ruošti protesto akcijas, palaikančias neteisėtus universiteto vadovybės veiksmus. Jiems pritarė ir Klaipėdos miesto savivaldybės pareigūnai. Ar aukštojoje mokykloje neturėtų būti ugdoma teisinė sąmonė?

Vyriausybės kanceliarijai tikriausiai net į galvą neatėjo mintis, kad Konstitucija reguliuoja ir jos veiksmus. Klaipėdos universiteto incidentas pritilo, Turniškių istoriją tiria laikinoji Seimo komisija. Mūsų įstatymai, kitaip negu tradicinių demokratinių šalių, nenumato, kas turėtų įvykti, kai parlamento komisija padarys išvadas.

Prisiminkime „Abonento” tyrimą. Komisija ilgai plušo, parengė išvadas. Ir kas toliau?

Vis dėlto gal neatsitiktinai žemiausios instancijos teismas mėgina primesti Seimui savo valią, o teisininkas, balsavęs, kad neaiškios praeities žmogus liktų teisėju, tampa generaliniu prokuroru.

Niekaip nenorime suprasti, kad įstatymus būtina vykdyti. Jeigu jie blogi, reikia ieškoti argumentų, kad jie būtų pakeisti. Tačiau Konstitucija yra pagrindinis įstatymas ir jos straipsniai tokie, kad bet kuris sveiko proto žmogus gali juos suvokti. Pavyzdžiui, 41 Konstitucijos straipsnyje pasakyta: „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas”. 53 straipsnis nustato, kad piliečiams valstybinėse medicinos gydymo įstaigose nemokamai teikiama pagalba. Ar gali būti aiškiau? Bet Seime diskutuojama, ar neturėtų visi studentai mokėti už mokslą, o sveikatos apsaugos ministras planuoja, kiek ligonių turėtų aptarnauti gydymo įstaigos. Vadinasi, prieš priimant kai kuriuos įstatymus ar Vyriausybės potvarkius būtina keisti Konstituciją.

Yra pareigūnų, kurie linkę Konstituciją apskritai ignoruoti. Gediminas Kirkilas, pareiškęs, kad „visos trys koalicijos partnerės nedalyvaus jokiose destruktyviose opozicijos organizuojamose akcijose”, matyt, pamiršo Konstitucijos 59 straipsnį: „Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų”. Jeigu įsigalios toks koalicinis susitarimas, būsime pasukę stalininio tipo valstybės keliu. Stalinas iki paskutiniųjų gyvenimo metų neturėjo jokių valstybinių postų (panašiai, kaip dabar Viktoras Uspaskichas) jis buvo tik partijos vadas, tačiau Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba aklai vykdė jo nurodymus. Žmogus, mėginęs remtis Konstitucija, būdavo apkaltinamas antitarybine veikla.

Stalinas iš pradžių taip pat daug kam atrodė juokingas. Uspaskichas, ilgai žarstęs sąmojus, dabar siekia valdžios su savo partija, o jam padeda ir konservatoriai, ir socialdemokratai, kaip kadaise Rusijoje Stalinui padėjo socialistai revoliucionieriai (eserai). Tad vis galvoju, kada ateisime į protą? Čia mūsų neišgelbės jokia Europos Sąjunga, kaip NATO neišgelbėjo Graikijos nuo „juodųjų pulkininkų”.