Griuvenų savininkai, nuo praėjusių metų gegužės turėję pajusti aplinkos apsaugos inspektorių baudžiamąją galią, taip jos ir neišvydo
Transporto priemones registruojanti Valstybės įmonė „Regitra” šių metų balandį aptarnavo 73,6 tūkst. klientų. Tai didžiausias per mėnesį klientų skaičius nuo pat įmonės įsteigimo 2000-aisiais. Ne mažesnio registruojančiųjų automobilius srauto tikimasi ir gegužę.
Iki š.m. gegužės 1 d. VĮ „Regitra” iš viso įregistravo daugiau kaip 113,2 tūkst. automobilių, daugiausia „Volkswagen” ir „Audi”. Šalyje pirmą kartą registruojamų naudotų transporto priemonių mastais Lietuva maždaug penkis kartus lenkia kaimyninę Latviją.
Grasino baudomis
2006 m. gegužės 1 d. VĮ „Regitra” duomenų bazėje buvo daugiau kaip pusantro milijono įrašų apie šalyje įregistruotas kelių transporto priemones. Visa tai džiugintų, jei nežinotume, kad daugiau kaip 80 proc. automobilių sudaro senienos, kurių amžiaus vidurkis 12-16 metų. Lietuvos miestuose ir miesteliuose akis bado automobilių griuvenos. Iš tikrųjų gamtai pavojingo laužo sukaupta ir kasmet kaupiama gerokai daugiau, negu skelbiama oficialiai. Nuo praėjusių metų gegužės griuvenų savininkai turėjo pajusti aplinkos apsaugos inspektorių baudžiamąją galią. Nedrausmingi apleistų automobilių savininkai turėjo sulaukti inspektorių paraginimo, o vėliau susimokėti baudas: pirmą kartą mažiausiai 200 litų, o antrą – iki 4000 litų.
Svertai
Vyriausybė nesiryžta pajudinti valdininkų stalčiuose dūlančio automobilių parko atnaujinimo projekto. Jame numatyta griežtinti senų automobilių naudojimo sąlygas ir skatinti įsigyti naujus. Siūlymo esmė apibrėžta tarp ekonomikos ir aplinkosaugos balansuojančiais svertais. Jais manipuliuodama atmosferos teršalais nuodijama bendruomenė primokėtų transporto priemonių savininkams, kad šie pakeistų senus automobilius naujesniais, ekologiškesniais. Kokybiniam šuoliui paskatinti – kad būtų pereinama prie aktyvesnės prekybos naujais ir naujesniais automobiliais – turėtų būti parengtos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir akcizų įstatymų pataisos. Be ekonominių paskatų, projekte siūlyta už nepaklusnumą ir vangumą palaikant naujoves pliaukštelėti rimbu – sugriežtinti automobilių techninės būklės reikalavimus. Dešimties metų ribą peržengusioms mašinoms į techninę apžiūrą tektų vykti kasmet, o automobiliams iki penkerių metų – kartą per 3 metus.
Nesuteikta galimybė
Nuo 2000-ųjų galiojanti Europos Sąjungos direktyva už galutinį automobilio sutvarkymą numato atsakomybę gamintojams arba importuotojams. Automobilių savininkams kol kas nesuteikta galimybė veltui pristatyti automobilį į tvarkymo vietą.
Dabar iš nebevažiuojančio automobilio dažniausiai išimamos kelios reikalingos detalės, o pats automobilis paliekamas likimo valiai ir riogso kieme, užima vietą, kurios ir taip trūksta. Tačiau ir išardžius detalėms lieka laužas, įvairių sintetinių medžiagų. Prekyba naudotų automobilių dalimis šalyje klesti, tačiau šiuo verslu užsiimantys demontuotojai teigia patiriantys nemažai sunkumų. Jų įkurtos asociacijos vadovas Vidas Pocius pripažįsta, kad mūsų šalies verslininkams reikės gerokai paplušėti, jei norės pasivyti kolegas iš Vakarų Europos.
Mažins atsilikimą
Demontuotojų asociacijos direktorius Pocius neneigia, kad šios verslo šakos atstovai vienytis pasiryžo supratę, jog pavieniui beveik neįmanoma išspręsti susikaupusių problemų. Iki šiol demontuotojai asociacijos neturėjo tik Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje. „Esame gerokai atsilikę nuo kitų užsienio valstybių. Lietuvoje įstatyminė bazė, reglamentuojanti eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkimo klausimus, dar tobulinama. Tikimės, kad įstatymai bus tobulinami atsižvelgiant ir į mūsų, verslo bendruomenės, nuomonę”, – vylėsi asociacijos vadovas. Anot Pociaus, visų šalių demontuotojams šiuo metu labiausiai rūpi išjudinti gerokai įstrigusį transporto priemonių gamintojų atsakomybės klausimą.
Neskuba bausti
„ES direktyvos įpareigoja gamintojus atlyginti netinkamų transporto priemonių tvarkymo išlaidas. Tai yra transporto priemonių gamintojai turi skirti lėšų, kad jų gaminius vėliau kas nors surinktų, padarytų nekenksmingus ir perdirbtų. Tačiau tokiems nurodymams aršiai priešinamasi”, – aiškino organizacijos vadovas. Be to, verslininkai siekia sureguliuoti aplinkos apsaugos reikalavimus, kurie, Pociaus nuomone, Lietuvoje griežtesni negu ES. „Europoje niekas neskuba bausti verslininko už tai, kad jis nespėjo užpildyti dokumentų. Ten baudžiama už gamtai padarytą žalą. Deja, Lietuvoje taikomos pačios griežčiausios normos”, – apgailestavo pašnekovas ir pridūrė, kad šios šakos įmonės dar ir neteisėtai apmokestinamos. Asociacijos vadovas įsitikinęs, kad demontuotojų verslas turi būti skatinamas valstybės, nes parduodant detales iš nebenaudojamų transporto priemonių mažėja atliekų. „Pakartotinai naudodami automobilių detales sumažiname aplinkos užterštumą. Pakartotinis įvairių atliekų panaudojimas – vienas iš aplinkos apsaugos prioritetų ES”, – tvirtino Pocius.
Kelia abejonių
Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu šalyje veikia 166 netinkamas transporto priemones tvarkančios įmonės. Toks skaičius kelia nemažai abejonių. Pociaus nuomone, šalyje tokių bendrovių veikia keliskart daugiau: „Šio verslo atstovų arba labai glaudžiai susijusių bendrovių – apie tūkstantis. Diduma jų dirba beveik nelegaliai, itin primityviomis sąlygomis, įsikūrę garažuose, tarpuvartėse ar panašiai. Oficialiai dirbantiems ir mokesčius mokantiems demontuotojams su „nelegalais” sunku konkuruoti”. Įvertindama rinkoje susidariusią padėtį asociacija yra pasiryžusi ieškoti būdų, kad šiame versle būtų kuo mažiau nelegalių įmonių.
Pocius kategoriškai atmetė įtarimus, kad vadinamieji autolaužynai kartais tampa vagių prieglobsčiu, kur galima be vargo išardyti ir dalimis parduoti nuvarytą automobilį. „Tai netiesa. Demontuotojai tikrai nevagia automobilių ir nepadeda vagims, nors pasitaiko visokių nesusipratimų. Mes jau seniai siūlome įkurti vogtų automobilių registrą, iš kurio būtų galima sužinoti, ar automobilis nėra pavogtas. Šiuo metu verslininkas neturi jokios galimybės išsiaiškinti, koks automobilis jam atvežtas. Tačiau demontuotojai tikrai nėra ta grandis, kurioje skatinamos automobilių vagystės”, – tvirtino asociacijos vadovas. Beje, jis užsiminė, kad reikėtų pagalvoti ir apie demontuojamų automobilių registro kūrimą.
Milžiniški kiekiai
Į Lietuvos verslininkų pagalbos prašymą atsiliepė įvairių Europos šalių demontuotojų asociacijas vienijanti organizacija EGARA, veikianti nuo 1991-ųjų. Šios organizacijos vadovas Lenartas Šarfas lankėsi pirmajame Demontuotojų asociacijos forume. Anot svečio, Europoje atliekų tvarkymo problema itin aktuali. Per metus Senajame žemyne susikaupia apie 15 mln. nenaudojamų automobilių, iš jų susidaro 12 mln. tonų atliekų. Ketvirtadalis – itin pavojingos, grėsmę keliančios atliekos. „Valstybės rūpesčiu turi būti įkurtos vietos, kur vairuotojai galėtų priduoti nenaudojamą transporto priemonę. Mūsų nuomone, paskutinis automobilio savininkas neturėtų už tai mokėti. Lėšas transporto priemonėms perdirbti turėtų skirti gamintojai. Tačiau jie tokiai nuostatai priešinasi”, – pripažino Šarfas.
Kainos mažėtų
Projekto, skatinančio pirkti naujus automobilius, autoriai pabrėžia, kad programos įgyvendinimas būtų pelningas automobilių pardavėjams. Tačiau šių pajamas gali apriboti dėl konkurencijos mažinamos naujų automobilių kainos. Įmanomas ir dar vienas prekybos niuansas – naujų automobilių pardavimas didėtų tik programos įgyvendinimo laikotarpiu. Nebetinkamais automobiliais jau seniai įvairiais būdais atsikratoma Vakarų Europos šalyse ir Šiaurės Amerikos kontinente, išskyrus Meksiką. Specialistų teigimu, tai akivaizdžiai pagerino aplinkos apsaugos kokybę.
Išnyktų nelegalūs
Nuo 2006 metų pagal Europos Sąjungos direktyvą automobilių gamintojai privalės kompensuoti visas automobilių perdirbimo išlaidas. Vienos mašinos perdirbimas gamintojams turėtų kainuoti apie 800 litų. Lietuvos laužynų savininkams palankus įstatymas turėtų garantuoti subsidijas, mokamas už laužynuose išardomus automobilius ir utilizuojamas jų dalis. Tai neabejotinai paskatintų efektyviau darbuotis senus automobilius superkančias įmones, išnyktų nelegalūs mašinų (dažniausiai vogtų) dalimis prekiaujantys sąvartynai.
Įpareigoti išvežti
Dabar rūpestis išvalyti miestų kiemus ir nuošalesnes gatves – išvežti iš jų nebeeksploatuojamus automobilius – užkrautas policijai ir miesto ūkiui. Pastarojo darbuotojai įpareigoti likimo valiai paliktas mašinas išvežti į metalo laužą, tačiau tai daryti gali tik jų savininkams atlikus reikiamus formalumus. Neišregistruotas transporto priemones kelių policija turėtų gabenti į savo saugomas aikšteles, tačiau dideliu noru tai atlikti nedega. Tuomet policijai priklausančios aikštelės bematant pavirstų sąvartynais. Jau anksčiau tuo bandė verstis viena kita įmonė – priimdavo avarijose sudaužytus automobilius. Tačiau valstybiniu mastu problemos sprendimas dar nepajudėjo. Apsivalyti trukdo tai, kad likimo valiai paliktų automobilių paėmimas juridiškai nėra pagrįstas. Pirmiausia stinga argumentacijos, kuria remiantis laužu virstanti mašina galėtų būti legaliai išvežta iš kiemo. Vietos seniūnijos savo išgalėmis sprendžia automobilių laužo iš kiemų šalinimo problemą. Teritorijos priežiūros inžinieriai fiksuoja nebenaudojamas, vandalų baigiamas suniokoti mašinas. Kai tokių susirenka daugiau, sudaromos sutartys su metalą surenkančiomis įmonėmis. Dėl kelių automobilių šioms jau apsimoka atvažiuoti.
Privatus entuziazmas
Šalies pavojingų atliekų tvarkymo programa patvirtinta dar praėjusiame šimtmetyje, tačiau esminiai punktai, susiję su aptariama problema, taip ir liko neįgyvendinti. Vien gerais norais ar privačiu entuziazmu paremtos iniciatyvos – ne valstybinės strategijos prerogatyva. Didesniu mastu šios problemos spręsti kol kas nepradėtos. Telieka dėti viltis į neišvengiamas Europos Sąjungos direktyvas, kurių Lietuva įsipareigojusi laikytis.
Neleidžia išmesti
Šalyje dar neveikia ES priimtinas mechanizmas, neleidžiantis „atsisveikinti” su automobiliu arba pirkti naujo nepatvirtinus, kur padėtas ankstesnysis. Pagal jį automobilio savininkas privalėtų seną mašiną pristatyti į metalo laužą. Mokestis už utilizavimą gali būti įtrauktas ir į naujo automobilio kainą. Senas transporto priemones naikinančios įmonės finansavimo šaltinius mato specialiuose fonduose. Variantų apstu, tačiau kokį senienų utilizavimo modelį bepasirinktume, kiekvienai mechanizmo grandžiai jis privalėtų būti ekonomiškai naudingas.