Šį pavasarį uostamiesčio muzikantas Vilius Ančeris oficialiai debiutavo kaip poetas. Knygą „Eilės į kelionę” išleidęs autorius sako neturįs didelių literatūrinių ambicijų. Bet negalėjimą nerašyti derina su atsakomybe už kiekvieną paskelbtą eiliuotą žodį…
Seniai kuri eiles?
Nepavadinčiau to, ką darau, šitaip – „kuriu eiles”, nes nemanau, kad darau tai profesionaliai. Šiaip jau viso šito įforminimo iniciatorė buvo mano Ingrida. Surankiojo milijoną popieriukų, kurie namuose mėtosi po visus kampus, ir paklausė – kodėl tau jų neišleidus? Ir tikrai, pagalvojau. Čia taip pat ir Ingridos, kaip profesionalios prodiuserės, debiutas!
Taigi „Eilės į kelionę” – tai tiesiog mintys pakeliui?
Visiškai taip. Nė nežinau, kaip įvardyti jų formą. Bet aš ja patenkintas: keletas žodžių, maksimaliai tikslių. Knygelėje – kažkur 10 metų kvintesencija. Kai visa tai „susizipina”, pasižiūri, jog visai nedaug… Bet kuriuo atveju jautiesi atsakingas už žodį, jeigu esi mąstantis, nesi išprotėjęs grafomanas. Dieve brangus, kaip tai nelengva – išreikšti trumpai!
Apskritai gyvenime gerai yra žinoti, ką nori pasakyti, ir mokėti tai padaryti glaustai… Tik tarp to, ką žinai, ir to, kaip tai įvardiji, yra erdvės, tad galima tokių makaronų prikabinti, – nusijuokia. – Ši knygelė neparblokščia intelektualiomis potekstėmis, ji tinka, pavyzdžiui, pasiimti į autobusą, kai kur važiuoji. O dėl kūrybos statuso gyvenime – niekada nėra buvę, kad sėsčiau ir „užsiimčiau rašyba”. Tiesiog, kai užsiimi gyvenime keliais dalykais, tereikia susistumdyti savo dienotvarkę…
Planuoji laiką?
Niekada nemaniau, kad gyvenime taip šnekėsiu, bet nemanau, kad finansinė gerovė yra blogai. Kodėl turėtum loti kaip dauguma „tų” prie kiosko? Nors, deja, šitas kraštas daro viską, kad jame nebūtum…
Kyla tokių minčių?
Ne – esu sentimentalus Klaipėdai. Čia mano bičiuliai, pažįstami… miestelėnai. Kad ir kaip stengtumeisi prie nieko neprisirišti, žmonės – tai priklausomybė.
Štai tavo eilėse kur ne kur sušmėžuoja banginio simbolis. Ką jis tau reiškia, kodėl svarbus?
Nežinau, – nutęsia. – Ne-ži-nau. Čia, matyt, kaip kad Darongauskas turi savo Olando kepurę, aš – savo banginį. Man banginiai yra mistika – ir žinduolis, ir gyvūnas… Labai norėčiau pamatyti iš arti, kaip atrodo…
Vieną kitą tinklalapio adresą pastebėjau tavo eilėse.
Na, juk negali ignoruoti interneto…
Jeigu nori būti madingas…
Che, supratau ironiją, – juokiasi. – Šiaip jau rašydamas dar pasitikrinau – gal yra tinklalapių tokiais adresais? Pasirodo, nėra. Dabar galės kas nors pasinaudoti sumokėjęs papildomą mokestį… Ir dar intriguoja ta eklektika, kaip žymioji Šekspyro frazė transformuojasi XXI amžiuje – www.2B_or_NO2B.com.
Esi buvęs pripažintas geriausiu Lietuvos gitaristu.
Tai labai numindyta tema. Ir kuo labiau sensti, tuo geriau supranti, kad tai labai subjektyvu – kaipgi galima išrinkti geriausią. Bet tai iš tiesų buvo labai geras laikas, gaila jo šiek tiek. Susirenka kokie 35 muzikantai į konkursą, ir visi groja kiek galėdami geriau!
Sergi profesine kritiškumo muzikai liga?
Tai yra šiokia tokia tragedija. Kai klausaisi to, kuo domiesi, kas labai patinka, dažnai susizgrimbi – ar taip pagročiau, ar ne, kaip jis tai daro? Stop – išjungi, pabandai… Tai dabar daugiau klausausi džiazo, klasikos.
Kad nebūtų gitarų?
Taip, rimtai, kad nebūtų gitarų.
Esi nutolęs nuo pramogų verslo kaip muzikantas.
Nežinau, kiek tai yra nutolimas… Buvo gražus laikas su grupe „Kontrabanda”. Bet taip jau susiklostė… Būna, atsiduodi tam 100 procentų, net daugiau, o honoraras – nedidelis. O aš pinigų buvime nematau nieko bloga. Minkštame fotelyje patogiau rašyti negu mediniame, pasakė milijonierius Lenonas… Jeigu matai, kad netgi sudaužęs gitarą nieko nepadarysi, reikia daryti kitką! Buvo dar nardymo po kitus vandenis, su „Exem” išleidome albumuką. Bet ten ne mano sritis absoliučiai…
Kas – elektroninė muzika?
Hmm… Ne – ta „tusovkė”, žmonės, su kuriais neišvengiamai būčiau turėjęs bendrauti. Neįdomu visai eiti kur nors „tūsintis”. Yra knygos, filmai, muzika, yra kitoks gyvenimas; laikas, kurio nenoriu leisti kitaip. Mudu su Ingrida esame maniakų pora, važinėjame į visus užsieniečių koncertus: Markus Mileris, Maikas Šternas… Žiauri frazė, gal taip nederėtų sakyti, bet kol kas negalima gadinti savo klausos lietuviška muzika, ypač pop-.
Nenorėjai prisidėti prie tautiečių skonio ugdymo?
Nesu įstikinęs, ar yra poreikis. Aš tikrai nemanau. Bet šiuo metu su bičiuliais kuriame savo interneto tinklalapį, kur galėtume savo kūrybą sudėti be jokių „gudraminčių” tarpininkų. Turiu namuose studiją įsirengęs, dirbu. Esu mėginęs savo „promo” įrašus siųsti į gitaristų interneto portalus, kur tavęs niekas nežino ir gali kaip tik nori sukritikuot. Jeigu iš 4 kūrinių 3 patenka į populiariausiuosius, vadinasi, yra tų, kam šito reikia. Manau, reikės tol, kol bus vaikų, kurie dar vaikšto gatvėmis su gitaromis dėkluose.
Kuri dainas?
Ne. Tik muziką. Instrumentines kompozicijas. Tapti bardu? O kam? Yra puikiausias Pupšys, „Aktorių trio” ir kt. Iš savo kūrybos, kuri yra šviežia – per kokius porą metų sukaupta, diskui jau būtų galima drąsiai atseikėti.
Esu nusivylęs daugelio „kūrėjų” darbo atlikimo kokybe. Jie tai daro kopijuodami ir dėliodami atkarpas tarsi LEGO kaladėles, bet aš laikausi senosios mokyklos. Pats groju visais instrumentais visas partijas nuo A iki Z, išskyrus mušamųjų liniją – tai būtų kiek problemiška daugiabutyje…
O greta šito turiu darbą (Vilius – „Bomba Records” leidybinės firmos vedėjas Klaipėdoje. – Aut. past.), kurį patinka dirbti, kurį suprantu, kurio dėka galiu pildyti savo muzikos kolekciją, kurioje – virš tūkstančio egzempliorių.
Kaip ji tvarkoma?
Niekaip. Nėr kur žengti atėjus į namus, – juokiasi. – Rinkdamasis atsižvelgiu į stilistiką, ir, kaip kolekcininkas, vertinu leidimą – limituotas, japonų ir kt., tiražą. Turiu virš 20 autografuotų kompaktų: Markuso Milerio, Herbio Henkoko, Jano Andersono – ne paskutinių žmonių, sakyčiau.
O literatūroje turi autoritetų?
Turiu namų bibliotekoje visą kinų klasiką nuo dzeno, baigiant peizažine lyrika. O iš lietuvių nežinau…
Grojai „Kontrabandoje” bei „Rokfeleriuose”, tai gal… Gintaras Grajauskas?
O, taip, iš lietuvių Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas ir Grajauskas! – šypsosi. – Skamba turbūt kaip Molotovo kokteilis, bet taip yra, tai man atrodo svaru. O romanų neskaitau – organiškai nepriimtinas man šis žanras. Et, aš toks nuobodus, man sunku įtikti. Bet koks džiaugsmas – leisti sau ko nors atsisakyti! Tokie dalykai, kaip Ilfo ir Petrovo „Aukso veršis” arba M. Bulgakovo „Šuns širdis” turėtų būti visiems privalomi dar mokykloje! Ypač „Šuns širdis”. Tai tokia aktualija iki dabar – imi bet kokia situaciją iš dabartinio gyvenimo ir taikai tiesiog čia ir dabar…
Aš gimiau prieš
150 metų,
kai nustojo verkęs
Paskutinis Banginis…
***
Liūdnakažkaipvieniša.
Stygas gitaros
brrrrrrrim…
Ir nieko.
***
Jei dausose
modernu
kaip ir žemėje
žinosiu
kaip rasti tave
www.manomeile.lt
***
Laimę radusieji
nebyliais tampa
***
vargą pasiguosiu
puodeliui kavos
palinkėkite cukraus
ir
laimingos dienos