Biurokratinė kontrolė bei verslo sąlygos Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje skiriasi kaip diena nuo nakties. Taip tvirtina analogiška veikla Klaipėdoje ir Londone užsiimantis verslininkas Gunaras Lipskis.
Žinia, valdžios vyrai ir moterys dažnai postringauja, kad dėl emigracijos mastų nerimauti pernelyg neverta. Esą užsienyje dirbantys tautiečiai sukaups pakankamai kapitalo ir grįš į tėvynę, investuos uždirbtus pinigus.
Tačiau gintaro ir medžio dirbinių bei paveikslų prekyba Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje užsiimantis G. Lipskis yra įsitikinęs, kad į Lietuvą negrįš ne tik didžioji dalis tų lietuvių, kurie užsienyje užsiima individualiu verslu, bet ir dauguma tų, kurie ten dirba samdomą darbą.
Pradžia Lietuvoje – itin sunki
G. Lipskis individualią įmonę Klaipėdoje įkūrė daugiau nei prieš dvejus metus, o gintaro dirbinių parduotuvę Londone – prieš pusmetį.
„Norint atidaryti parduotuvę Lietuvoje, reikėjo įkurti įmonę, o Britanijoje tereikia užregistruoti kaip „self employed” – užsiimančiu nuosavu verslu”, – pasakojo G. Lipskis.
Anot jo, Lietuvoje, norint įkurti individualią įmonę, reikia turėti atitinkamą dokumentų paketą, kurio pats pradedantysis verslininkas tikrai nepasiruoš, tad reikia kreiptis į notarą. Prieš dvejus metus tokia paslauga pašnekovui kainavo apie 220 litų.
„Su tais popieriais turi įregistruoti įmonę. Vėliau išduodamas įmonės registracijos pažymėjimas. Tačiau tada aš nebuvau informuotas, kad tą pažymėjimą dar turiu įregistruoti Mokesčių inspekcijoje. Pavėlavau tai padaryti keletą dienų – turėjau rašyti pasiaiškinimą. Jei nepaklausi, tai nieko tau ir nepasakys. Bet iš kur aš, pradėdamas nuo nulio, turiu žinoti, ko man klausti? Tad verslo pradžia Lietuvoje buvo labai liūdna. Būdamas „žalias” gali prisivirti tiek košės, kad paskui ją metus laiko teks srėbti”, – prisimena G. Lipskis.
Tuo metu Britanijoje jam tereikėjo paskambinti atitinkamu numeriu, kreditine kortele sumokėti registracijos mokestį, kuris siekia nuo 45 iki 60 svarų. Visi reikalingi popieriai ir visa pradedančiajam verslininkui būtina informaciją ilgai netrukus atsiunčiama paštu. Telefonu gali užsisakyti ir antspaudą.
Gausu įpareigojimų
„Niekada neįsivaizdavau, kad reikės tiek vidinės buhalterijos. Kiekvieną mėnesį Mokesčių inspekcijai turi atsiskaityti, kiek pardavei, kokias išlaidas patyrei. Visa buhalterija Britanijoje – metų gale užpildai formas, kuriose parodai savo pajamas, jei jų gavai, ir tiek”, – pasakojo verslininkas.
Anot jo, Lietuvoje parduotuvėje jam privalu turėti kasos aparatą, kurį reikia užregistruoti, saugoti kontrolines jo juostas, kasos aparato knygas, kurios pildomos kasdien. Taip pat kiekvienai parduotai prekei reikia rašyti kasos pajamų orderius.
„Britanijoje parduodi prekę, užregistruoji dėl savęs, už kiek ją pardavei, nes „self employed” jokie kasos aparatai nereikalingi”, – sakė G. Lipskis.
Pašnekovo teigimu, Lietuvoje jis turi sugaišti žymiai daugiau laiko ir dėl to, kad mūsų šalyje itin griežtai reglamentuojama prekyba sidabru.
„Čia aš turiu tiksliai sverti kiekvieną gaminį, suskaičiuoti kiekvieną gramą. Tuo metu Britanijoje prekyba sidabru nėra kontroliuojama, svarbu tik kad dirbiniai iš jo turėtų prabą”, – pasakoja verslininkas.
Logiškai apskaičiuota
„Nei „Sodrai”, nei Mokesčių inspekcijai nėra įdomu, ar tu uždirbai pelno, ar dirbi nuostolingai – vis tiek turi mokėti visus mokesčius. O Anglijoje 18 mėnesių nuo verslo pradžios gali nemokėti jokių mokesčių, nes tau duodamas terminas atsistoti ant kojų”, – teigia G. Lipskis.
Verslininkas sako čia, Lietuvoje, kas tris mėnesius turintis lankytis „Sodroje” ir atsiskaityti už kiekvieną darbuotoją, kas mėnesį mokėti įmokas.
„Britanijoje kiekvienas darbuotojas turi vadinamąjį socialinio draudimo numerį. Jis gauna algą, aš jam metų gale išrašau lapą, kiek iš viso jam sumokėjau, ir viskas tuo baigiasi”, – pasakoja verslininkas.
Anot jo, Britanijoje akivaizdžiai jaučiasi, kad valstybė supranta, kas yra smulkusis verslininkas, kokiomis sąlygomis jis dirba.
„Moki mokestį už nuomą. Jį gaunantis nuomotojas sumokės mokesčius. Tad niekas tavęs ten nekutena, nes žino, jog nepardavinėji brangakmenių, kurie užtikrintų didžiulį pelną ir leistų smarkiai pralobti. Viskas logiškai apskaičiuota”, – teigia G. Lipskis.
Lietuvoje jis sako akivaizdžiai pastebintis, kaip gausėja biurokratijos, – atsiranda vis naujos formos, formų papildymai, kuriuos turi pildyti verslininkai, ir t. t.
„Manau, kad tie, kurie išvažiuoja, niekada negrįš. Nebent koks dešimtadalis. 11 metų sukuosi tarp emigrantų. Pabuvę trejus ketverius metus jie „užsikabina” kaip normalūs žmonės, pasiima paskolas, įsigyja nekilnojamojo turto. Viso to čia jie negalėtų padaryti”, – reziumavo pašnekovas.