Be abejo, buvo tokių, kurie antrąją prezidento Valdo Adamkaus kadenciją matė kaip savotiškai ramų gyvenimą – Lietuva jau NATO ir Europos Sąjungoje, gerovė ir visi ekonominiai rodikliai auga net augimo nepripažįstantiems, paksogeitą perėjusi Lietuva priimama kaip didžios demokratijos pavyzdys. Ko gi daugiau reikia prezidentui, jei ne susiplanavus ilgai ir laimingai gyventi. Viską tegu daro jauna, žvali ir liberali komanda, pasiruošusi puošti Lietuvą visomis liberalios demokratijos, globalizacijos ir pragmatizmo spalvomis.
Tačiau istorija dar kartą pasišaipė iš visų jos planuotojų. Pirmieji antrosios kadencijos metai parodė, kad prezidentinis poilsis išgaravo juo net nepasimėgavus.
Niekas taip nepalengvina vertinimo, kaip palyginimas su modeliu ar etalonu. Antrojo Adamkaus su pirmuoju. Anas, atėjęs po atgimimo euforijos, ir buvo toks postrenesansinis, labai klasicistinis, net dogmatinis, darė viską sudėtingai, bet teisingai. Klasikinės politikos atstovai iš anapus balos ir lietuviškieji „pilkieji kardinolai” pirmosios kadencijos laivą tarp scilių ir charibdžių vairavo lyg patyrę argonautai.
Šis antrasis Adamkus ir jo komanda – panašesni į impresionistus. Politika įtaigi, daranti įspūdį, pripildyta netikėtų, už širdies griebiančių potėpių, o gal ir patepliojimų, įdomių pasažų, ir nedaug realybės.
Impresionistai moka pasakyti A, o B jau palieka publikai. Adamkaus metuose tokio impresionizmo apstu – pagąsdinus tautą oligarchijos įsigalėjimu, taip ir nebuvo pasiūlytas nė vienas antioligarchinis įstatymas. O tokių labai reiktų žinant, kad nei Seimo dauguma, nei
Vyriausybė pakankamos politinės valios neturi. Niekdariai oligarchai, kaip ir „švogeriai” bei kokie nors krikšto giminaičiai, tebemiega ramiai – jei jau ir galima paisyti kieno nors nuomonės, tai diplomų autentiškumo specialistų, bet ne pirmojo šalies asmens.
Gerai, kad laiku ir vietoje prezidentas pasirodė Kijeve, gerai, jog jauna Lietuvos diplomatija pasiryžo ne juokais tapti regiono lydere. Tačiau gal užsienio politikos vyriausiasis formuotojas galėtų bent užtarti ryžtingus diplomatus, kai šie skundžiasi mažiausiais regione ir jokiai lyderystei nepriderančiais atlyginimais bei kitomis diplomatijos biudžeto bėdomis. Įspūdis, kad užsienio politika triumfuoja, veikiausiai viso labo įspūdis.
Politiniai žaidimai tarp dviejų pirmųjų – prezidento ir premjero – atrodo puikiai ir principingai, tačiau neapleidžia įspūdis, kad vis laimi Vyriausybės vadovas. Nuo Kazokiškių iki įtartinos reputacijos ministrų. Prezidento komanda jauna ir žvali, tačiau be patyrusio „Prezidentūros pabrolio” sudaro daug dirbančios, bet mažai nudirbančios įspūdį. Jaunimą reikia pabarti, o patriarchas bartis nemėgsta.
Jei susidarė įspūdis, kad antrasis Adamkus kitoks, tai impresionistinis vaizdelis, piešiamas ir žiniasklaidos, ir prezidento aplinkos, vertas Paryžiaus salonų.
Dar prisimenu, kad pirmasis Adamkus „Dviračio žiniose” nepasirodydavo, jį sėkmingai pakeisdavo „pabrolys”. Antrasis Adamkus „Dviračio žiniose” taip dažnai, kad susidaro įspūdis, jog gal čia per daug impresionizmo. Tiesiog nežinia, ar Adamkus pasikeitė, ar „Dviračio žinios”. Kas čia pakilo iki kokio lygio, kur čia kas nusileido.
Įspūdis būna ir apgaulingas, tad belieka patyliukais palūkėti, kur vėjas nuneš politikos laivelį. Į žvalų jaunystės stilių, kokio tikėjomės, ar plevėsišką dekadansą, jau prieš šimtmetį paskelbusį apie dideles politines problemas?
Egidijus Vareikis,
Seimo narys