Kas geriau galėtų žinoti apie tai, kas iš tiesų vyko svarbiausiuose parlamento rūmų kabinetuose tą dramatišką savaitę, kai iš Seimo pirmininko pareigų buvo atstatydintas Artūras Paulauskas, jei ne arčiausiai jo buvę žmonės – patarėjai. Apie tų dienų situaciją ir ne vien apie ją su „Lietuvos žiniomis” sutiko pasikalbėti buvęs pirmininko vyresnysis patarėjas Ferdinandas KAUZONAS.
– Ar jau atsitokėjote po tokio nelaukto akibrokšto, kokio sulaukėte?
– Pirmiausia, tai nebuvo akibrokštas. Tai buvo dėsningo proceso atomazga. Bent jau aš jos labai laukiau. Tas laukimas nebuvo susijęs su mano laisve. Jis buvo susijęs su Paulausko laisve. Laisve nuo Uspaskicho.
– Tai ar negalėjo anksčiau jo nusimesti?
– Galėjo, bet negalėjo. Pirmojoje kadencijoje tas kryžius dar nebuvo sunkus. Uspaskichas dar buvo vienas. Švinu jis gulė jau antrojoje kadencijoje, kai jis šalia atsidūrė su visa frakcija, turinčia didžiausią svorį Seime. Ne paslaptis, kad didelės draugystės tarp Brazausko ir Uspaskicho nebuvo niekada. Paulauskas turėjo būti vertėju, padedančiu jiems susišnekėti. Susišnekėti ir buriant po rinkimų koaliciją, ir vėliau, stengiantis ją išlaikyti. Sukrėtimų dėl nesusišnekėjimo buvo ne vienas – ir vertėjas, norėdamas išsaugoti koaliciją, turėjo laviruoti nuo vieno prie kito, sodinti juos prie vieno stalo.