Sunkus ir ilgas narkomanų sugrįžimas į gyvenimą prasideda nuo reabilitacijos. Tačiau iki šiol Lietuvoje tai buvo silpniausia pagalbos grandis. Nors registruotų narkotikų vartotojų yra 5,3 tūkst., o realiai – dvigubai daugiau, valstybės finansuojamų reabilitacijos vietų yra vos 25. Už paslaugas nevyriausybinėse reabilitacijos bendruomenėse reikia mokėti, todėl jos ne visiems prieinamos.
Tik šiemet valstybės ir ES paramos lėšomis bus įkurtos 62 nemokamos vietos reabilitacijos bendruomenėse. Jos suteikia naujų vilčių, kad norintieji įveikti kvaišalus, bet neturintieji pinigų, neliks pagalbos užribyje.
Sveiki, aš jus myliu
„Sveiki, aš jus myliu”, – rašo Gintaras, kuris po sėkmingos reabilitacijos Kėdainių rajone esančioje reabilitacijos bendruomenėje „Vilties švyturys” išsivadavo nuo priklausomybės narkotikams.
„Per kančias – į dangų. Labas, turiu darbą, draugę”, – praneša likimo draugams kitas buvęs bendruomenės narys Dima, kaip pats sako, „daug visko vartojęs”, bet šiuo metu išsikapstęs iš tos duobės, gyvenantis ir dirbantis Airijoje.
„Čia jums rašo Danila. Man viskas gerai. Nevartoju, sportuoju, dirbu”, – dalijasi džiaugsmu kitas „Vilties švyturyje” reabilitacijos programą baigęs vaikinas.
„Man šis centras padovanojo naują viltį, tikėjimą, padėjo tada, kai atrodė, kad viskas baigta”, – sako Šarūnas.
Netoli Kauno įsikūrusioje bendruomenėje „Sugrįžimas” gyvenęs Tomas sako, kad tai vieta – kur prasidėjo jo ėjimas į normalų gyvenimą. Nors ne kartą teko suklupti, kristi, čia įgytos žinios, patirtis padėjo atsitiesti. „Esu laimingas, kad jūs esate, ačiū, kad padedate jaustis žmogumi”, – dalijasi mintimis Nerijus.
Reabilitacijos bendruomenių interneto puslapiuose dažnai skamba ir nevilties pilni pagalbos šauksmai. „Vartoju heroiną 5 metus, badausi 3 kartus per dieną. Nebematau prasmės gyventi, aplinkui taip tamsu ir šalta. Prašau, padėkite man”, – guodžiasi Mantas.
„Esu narkomanas, noriu mesti, bet nepavyksta. Kaskart ir vėl prie jų grįžtu, nemoku gyventi. Ar yra pas jus laisvų vietų?” – teiraujasi Andrius.
Panašių istorijų bendruomenių vadovai galėtų papasakoti šimtus. Apie tai, kaip jos tapo paskutiniu gelbėjimo ratu viltį praradusiems žmonėms. Kaip jiems sunku atsitiesti, kad ir kaip to patys trokštų. Kad neišvengiami paslydimai, atkryčiai. Tik apie 60 proc. buvusių narkomanų sugeba visam laikui atsikratyti potraukio narkotikams. O jei neprieinama reabilitacija – jie, galima sakyti, pasmerkti.
Svarbiausia gydymo dalis
Į reabilitacijos centrą ar bendruomenę žmogus patenka tuomet, jei joje yra laisvų vietų ir jis pats nori pradėti naują gyvenimą. Mažiau motyvuoti būna vaikai, paaugliai, nes dar nėra pasiekę ribos, kuri leistų suvokti, kad kito pasirinkimo nėra. Prieš tai sergantys priklausomybėmis turi baigti abstinencijos gydymo kursą stacionare. Jei po jo nedelsiant nepradės reabilitacijos, šios pastangos bus bevaisės.
„Žmogus ir vėl sugrįš prie narkotikų”, – aiškina Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata. Centro reabilitacijos skyriuje paslaugos nepilnamečiams nemokamos, o iš suaugusiųjų imamas simbolinis mokestis, apie 140 litų per mėnesį, apytikriai tiek, kiek reikia maistui.
Tačiau dėl to čia ne visada yra laisvų vietų. Tokiais atvejais kaip laikina alternatyva siūloma gydytis dienos stacionare. Deja, to ne visada pakanka, kad žmogus vėl nepaslystų. Juk vakare jis vėl sugrįžta į tą pačią aplinką, kurioje seni draugai, daug pagundų.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 2 valstybės bei savivaldybių išlaikomų ir 12 nevyriausybinių organizacijų įsteigtų reabilitacijos bendruomenių, kuriose yra 250 vietų. Deja, pernai jos ne visos buvo užimtos, nors Lietuvoje vien tik oficialiai užregistruotų priklausomų nuo narkotikų asmenų yra 5,3 tūkst., o realiai narkotikų vartotojų skaičius gali siekti ir 7-10 tūkst.
Tai lėmė mokamos reabilitacijos paslaugos nevyriausybinių organizacijų bendruomenėse. Jų kaina – nuo 300 iki 1 tūkst. litų per mėnesį, o gydymas trunka nuo 8 mėnesių iki metų ar dar ilgiau. Nemažai daliai sergančiųjų priklausomybėmis ir jų artimiesiems tokie pinigai – ne pagal kišenę. Kai kurios bendruomenės sugeba pritraukti lėšų iš rėmėjų, tad neturtingiausiems mokestis visai nedidelis.
Tuo tarpu nemokamų ar mokamų iš dalies vietų yra labai mažai – tik apie 25 (Vilniaus priklausomybės ligų centre ir AIDS centro reabilitacijos bendruomenėje, kur mokėti ligoniams visai nereikia). Jos tuščios niekuomet nebūna.
Daugiau ir geresnių paslaugų
Šiemet pirmą kartą imtasi iš esmės spręsti reabilitacijos paslaugų prieinamumo gerinimo problemą. Bendra finansinė injekcija iš valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų šiai sričiai – beveik 5 mln. litų.
Narkotikų kontrolės departamentas, įgyvendindamas Nacionalinę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programą, reabilitacijos bendruomenėms paskirstė 780 tūkst. litų iš valstybės biudžeto. Konkurse dalyvavo 20 projektų, o lėšos atiteko 14. Pasak departamento vadovės Audronės Astrauskienės, pinigų gavo tos bendruomenės, kurios atitiko reikalavimus, nuo šių metų gerokai griežtesnius.
Bendruomenėms atiteks ir dalis iš 4,14 mln. litų ES paramos. Ji skirta projektui, kurį 2006-2008 metais įgyvendins Narkotikų kontrolės departamentas, Lietuvos priklausomybių ligų reabilitacijos bendruomenių asociacija, Vilniaus priklausomybės ligų centras, labdaros ir paramos fondas „Agapao” bei „Vilties švyturys” ir viešoji įstaiga „Apsisprendimas”.
Planuojama, kad per trejus metus naują profesiją įgis 158 žmonės, sergantys priklausomybėmis, įsidarbins iki 170, mokymuose dalyvaus 220, kvalifikaciją kels 35 specialistai. Reabilitacijos programose galės dalyvauti 270 žmonių. Jiems bus suteiktos apgyvendinimo, maitinimo, psichologinės pagalbos, darbo terapijos, perkvalifikavimo paslaugos.
„Šiais metais reabilitacijos bendruomenės tikrai turi galimybių sumažinti kainas pagalbos ieškantiems žmonėms. Mūsų skaičiavimais, sukurtos 62 nemokamos reabilitacijos vietos. Bent už bazines, brangiausias paslaugas, jų gyventojams mokėti nereikės”, – sako A.Astrauskienė.
Bendruomenių vadovai žada, kad nuo šiol bus imamas labiau simbolinis mokestis, įvertinus kiekvieno finansines galimybes, nes reikia lėšų, pavyzdžiui, patalpų remontui. Šiam tikslui pinigų nei iš valstybės biudžeto, nei iš ES naudoti negalima. Vaikams paslaugos bus visiškai nemokamos.
Atsivers naujos galimybės
Dabar baigę reabilitacijos kursą bendruomenėse žmonės išeina į niekur. Gerai, jei turi namus, artimuosius. Jei ne, reikia ieškotis būsto, tuo pačiu metu dar ir mokytis, įgyti naują profesiją ar atgaivinti turėtus įgūdžius, ieškotis darbo. Iš ko tuo metu gyventi? Tai lemia nemažą atkryčių procentą.
„Mūsų skyriuje gydymas trunka 8 mėnesius, teikiamos psichologinės bei socialinės paslaugos. Po to dar 6 mėnesius mūsų pacientai turi galimybę dirbti salotų bare „Mano guru”, įgydami populiarią ir patrauklią padavėjo-barmeno specialybę. Šiuo metu ten triūsia 13 buvusių narkotikų vartotojų”, – aiškina Vilniaus priklausomybės ligų centro vadovas E.Subata.
Tai ne paslaptis vilniečiams, tačiau tuščių staliukų jame sunku rasti ir ne pietų metu. Malonus, draugiškas aptarnavimas išskiria šią įstaigą iš kitų. Žmonės, kurie dar kylantys iš gyvenimo dugno, po tokios praktikos susiranda gerus darbus, išvyksta dirbti į užsienį. Tačiau toks socialinis projektas Lietuvoje vis dar vienintelis. Jį finansuoja sostinės Savivaldybė.
Albertas Lučunas, Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos prezidentas, tikisi, kad pradėtas projektas padės pralaužti ledus. Jo vadovaujama reabilitacijos bendruomenė „Vilties švyturys” veikia 4 metus. Per tą laiką pagalba suteikta 69 asmenims, tačiau tik apie 63 proc. iš jų pavyko įsitvirtinti gyvenime, susirasti darbą.
„Juk žmonės išeidavo iš mūsų be jokių darbinių įgūdžių. Daugelis jų net kompiuterio įjungti nemoka. Dabar planuojame juos mokyti kompiuterinio raštingumo, anglų kalbos, jie galės dar būdami pas mus įgyti medienos, metalo apdirbimo, autoserviso darbuotojo, maketavimo specialybes”, – džiaugiasi A.Lučunas.
Bendruomenė „Apsisprendimas” planuoja samdyti mokytoją, kuri ugdys jaunuolių verslumą. Čia gyvena 9 paaugliai ir jaunuoliai. Jauniausiam – tik 14. Jis narkotikus pradėjo vartoti būdamas 10 metų. „Juos tenka pradėti mokyti nuo nulio, iš naujo suformuoti vertybių sistemą, po to gilinti visų dalykų žinias, kad pasivytų bendraamžius, stiprinti sveikatą”, – sako bendruomenės darbuotoja Svetlana Zaivej.
„Dabar galėsime suteikti ir profesinių įgūdžių. Galvojame apie mažos kopijavimo įmonėlės, rankdarbių, suvenyrų padalinio kūrimą”, – dalijasi planais. Projekte dalyvaujančios reabilitacijos bendruomenės planuoja kartu steigti integracijos centrą, kuriame baigę reabilitaciją asmenys galėtų laikinai prisiglausti, kol susiras darbą ir būstą.