Demokratija, kaip skelbia politologai, esanti tokia valstybės valdymo forma, kuri įtvirtina ne vieno žmogaus, bet daugumos valdžią.
kas yra ta dauguma, iš kokių piliečių ji susideda? Juk kokią valstybę beimtume, jos visuomenė – ne vienalytė. Vienoje ir toje pačioje visuomenėje sutiksime sveikų ir ligonių, darbščių ir tinginių, išsilavinusių ir mažaraščių, dorų ir sukčių, turtingų ir beturčių, nekalbant apie amžiaus, lyčių, rasių, religijų skirtumus. Kaip iš tokio margumyno sulipdyti tą daugumą, kuri pati valdytų ir dar pati tuo valdymu būtų patenkinta?
Kai kuriose valstybėse gana ilgos evoliucijos ir, laimė, natūralios atrankos dėka susiklostė pakankamai gyvybinga moralės, ideologijos ir procedūros samplaika, kuri ir buvo pavadinta moderniaja demokratija. Kitos valstybės, į jas nusižiūrėjusios, pamėgino tą samplaiką diegti ir pas save. Rezultatai – įvairūs, priklausomai nuo to, pavyksta ar nepavyksta išlaikyti trijų minėtų dėmenų proporcingą pusiausvyrą. Kai sumažėja moralės, o viršų paima ideologija su procedūra, valdžioje atsiduria visokios odiozinės partijos ir dar odioziškesni (švelniai tariant…) jų lyderiai, kaip Hitleris Vokietijoje. O kai lyg sunešiota šliurė į palovį pas ten jau anksčiau išgrūstą moralę nuspiriama ir ideologija, o pasitenkinama vien demokratinėmis procedūromis, galima sulaukti ne tik nusikaltėlių diktatūros, bet ir visiško chaoso.
Lietuvoje, kaip žinome ir iš Vilniaus mero politikų moralę neigiančių manifestų, ir iš politinio ilgaamžio dabartinio premjero nuolatinių mantrų „nieko nežinau, už nieką neatsakau, už rankos nepagautas, t. y. nenuteistas – ne vagis”, ir iš jų gausių pasekėjų darbų (neteisėtų statybų, abonentinių „mokesčių”, nenuteisiamų nusikaltėlių, nusiperkamų diplomų, apgaudinėjamų samdinių, kurių negina nei profsąjungos, nei teismai…), jau ne vieni metai vyksta „daugumos valdžios” inicijuojamas bei finansuojamas kryžiaus karas ir prieš moralę, ir prieš daugmaž nedviprasmiškai formuluojamą ir nuosekliai įgyvendinamą politinę ideologiją. Tad ko galima sulaukti valdžioje, kai iš visos demokratijos puokštės visuomenei paliekamas tik procedūrinis stimburys? Aišku, ko – uodegos, be galvos ir be stuburo. Uodegos, kuri, deja, tiek savarankiška ir gyvybinga, kad vizgina šunį, t. y. šokdina ir valstybės institucijas, ir visą vadinamąją „valdžios daugumą”.
LTV laidoje iškart po Artūro Paulausko atstatydinimo iš Seimo pirmininko pareigų Viktoras Muntianas labai gražiai padėkojo opozicijos lyderiui Andriui Kubiliui už šaunią konservatorių iniciatyvą atstatydinti parlamento vadovą, tuo prisidėjus prie darbiečių svajonės išsipildymo. O politologai turėtų taip pat mandagiai padėkoti toje pačioje laidoje perlus barsčiusiam darbiečių lyderiui, kuris visą tą balaganą su atstatydinimu, pavadino „demokratine procedūra”.
Kai pagalvoji, kas laukia mūsų visų, kai į visas puses pradės švaistytis tos „demokratinės procedūros” produktas, „Paulausko era” ima atrodyti lyg prarastas rojus. Bet jei pakrapštytume istoriją ir pasidomėtume, kieno ranka daugiausia pasidarbavo, kad į Lietuvos politinės piramidės viršūnę įsiropštų politikai be moralės, be ideologiškai sustyguotų smegenų, be atsakomybės prieš valstybę, rinkėjus ir įstatymus, daug kelių ir takelių atvestų vėlgi prie to paties Paulausko.
Pono Dievo pergudrauti jam nepavyko. Juk aiškiai sakyta: neik su velniu obuoliauti!
O kaipgi konservatoriai? Kada jiems atsirūgs „velnio obuoliukai”?