„Mano kaip muzikanto pūtiko stažas – ketvirtis amžiaus”, – sako Kauno simfoninio orkestro direktorius Algimantas Treikauskas
Grodamas Lietuvoje, gastrolėse, tarptautiniuose projektuose, jis patvirtina, kad tasai stažas anaiptol nenutrūkęs. Ketvirtadienį Algimanto Treikausko pučiama fleita skambėjo Kauno simfoninio orkestro koncerte Kultūros centro salėje. Taip jis pažymėjo savo neeilinį gimtadienį, į kurį susirinko ir didžiuma Lietuvos muzikų elito.
Koncertuoti pradėjo anksti
„Norėjau, kad visas šis koncertas būtų susijęs su fleita. Todėl jo programoje – V.A.Mocarto „Užburtosios fleitos” uvertiūra, J.S.Bacho Brandenburgo koncertas nr. 5, A.F.Doplerio „Duetino”, F.Danzi „Simfonija concertante”. Su fleita draugauju nuo studijų tuometinėje Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Pirmoji mano fleita buvo čekiška. Nepigi – kainavo 400 rublių, tais laikais didelius pinigus. Ankstyvojoje studentiškoje jaunystėje fleita buvo maitintoja – savaitgalį atgrojęs keliuose šokių vakaruose, savaitę galėjau neskaičiuoti kapeikų”, – prisimena Algimantas Treikauskas.
Konservatorijoje Algimantas irgi studijavo fleitos klasėje. Čia greitai prasidėjo rimtesni koncertai nei šokiuose. „Nuo antro kurso grojau „Trimite”, o netrukus ir Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Dar besimokydamas konservatorijoje ėmiau kaip solistas koncertuoti ir su Lietuvos kameriniu orkestru. Nacionaliniame simfoniniame atgrojau daugiau nei dvidešimt metų, paskui dar grojau Kauno kameriniame orkestre”.
Sukaupta fleitininko patirtis nebuvo už devynių užraktų. „Pradėjau dėstyti studentams – buvusioje J.Naujalio meno mokykloje, J.Gruodžio konservatorijoje, Muzikos akademijoje. Tačiau tebegrojau orkestruose. Juk jeigu esi pedagogas, turi savo mokiniams gyvai parodyti, kaip išgaunamas garsas, atskleisti visus technikos niuansus. Vadovėliai to neišmokys”.
Vienas iš simfoninio „krikštatėvių”
2000-aisiais Algimantas Treikauskas tapo Kauno kamerinio orkestro direktoriumi. „Su dirigentu Petru Bingeliu, Kauno filharmonijos direktoriumi Justinu Krėpšta dažnai pasišnekėdavome, kad tokiam miestui kaip Kaunas reikia simfoninio orkestro, kurį galima kurti jau esančio kamerinio orkestro pagrindu. Prieš metus žodis tapo kūnu.
Tapęs miesto simfoninio orkestro direktoriumi, Algimantas Treikauskas sakosi pajutęs, kad administracinis darbas atima ne tik daug jėgų, nervų, laiko, bet ir moko būti psichologu, diplomatu. Vadovauti kolektyvui, kuriame anksčiau tik pūtei fleitą, ne taip paprasta: „Sunkiausia rasti sprendimus, kurie tenkintų visus. Įsišaknijusias nuostatas ne taip paprasta pakeisti. Ne paslaptis, kad ankstesnis Kauno simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas Pavelas Bermanas, gyvenantis Italijoje, Lietuvoje pasirodydavo epizodiškai. Tokia situacija kiek išbalansavo kolektyvą. Man padeda tai, kad tame katile esu viręs visą gyvenimą, todėl išmanau orkestro virtuvę, numatau visokius niuansus. Jeigu būčiau tik administruojantis vadovas, su muzika neturįs nieko bendra, būtų daug sunkiau. Dabar viskas jau įėjo į vėžes, orkestras turi parengęs rimtų programų, groja su gerais solistais ir dirigentais, gastroliavo Norvegijoje, Estijoje. Vasaros pradžioje įrašinėsime pirmąją Kauno simfoninio orkestro ir Virgilijaus Noreikos kompaktinę plokštelę”.
„Dabar mūsiškis kolektyvas pagal sudėtį prilygsta nedideliam Vienos klasikų laikų orkestrui. Neseniai gavome dar 8 muzikantų etatus, gegužės pradžioje skelbsime konkursą. Orkestrą norėtųsi papildyti trim smuikais, vienu altu, viena valtorna, trimis trombonais ir vienu mušiku. Tuomet jame grotų apie pusšimtį muzikantų. Jeigu jų kada nors turėsime aštuoniasdešimt, toks orkestras jau pajėgs groti beveik viską. Žinoma, ne Malerį, Vagnerį ar Richardą Štrausą”, – žvelgia į orkestro perspektyvą jo direktorius.
Viskas prasidėjo nuo akordeono
Nors tapo Kauno simfoninio orkestro direktoriumi, savo sidabrinės „Sankyo” Algimantas Treikauskas nelaiko įkalinęs futliare. Neretai tenka groti internacionaliniuose orkestruose, kurie suburiami įgyvendinti konkretiems projektams, festivaliuose. Koncertų geografija labai plati, juose gali pažinti kitas tautas, kitus papročius. Bene egzotiškiausi prisiminimai iš Egipto: „Neseniai dalyvavau norvegų organizuotame muzikiniame projekte. Be kitų pasirodymų, tarptautinė muzikų komanda, kurioje buvo apie dešimt lietuvių, Sirijos atstovai ir gal iš keturiasdešimties pasaulio šalių surinktas choras, koncertavo Egipto prezidento Mubarako žmonai ir jos svitai. Kol patekome į salę, perėjome kokias keturias užtvaras, tikrino policininkai su šunimis. Vienas keturkojis ilgai nosim badė mano fleitą, ar joje nieko įtartino nepaslėpta”…
„Pirmasis mano instrumentas buvo akordeonas. Juo išmokau groti penkerių metų, mat turėjau absoliučią klausą… Tėvai samdė mokytoją, paskui leido į Vilkaviškio muzikos mokyklą. Mes šeimoje buvome trys broliai, ir visi grojo kokiu nors instrumentu. Visi buvome muzikantai ir aukštaūgiai kaip krepšininkai. Mano ūgis – metras devyniasdešimt vienas centimetras. Aukščiausias brolis – dvimetrinis”, – prisimena Kybartuose praleistą vaikystę ir mokyklinius metus Algimantas Treikauskas.
Juokaudamas jis sako, kad meilę muzikai labai sustiprino ir šaunios kaimynės saldainiai: „Visai šalia mūsų Kybartuose gyveno Bernarda Petravičiūtė, tapusi Muzikinio teatro soliste. Atvažiuodama iš Kauno pasisvečiuoti pas tėvus, artistė visada palepindavo mane, tada dar pyplį, saldžiomis lauktuvėmis”.