Valentinas Mikelėnas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas: „Kas tai – savivalda ar savivalė?”

Darbas teismų sistemoje man leido iš arti pamatyti tam tikras tendencijas, kurios, mano nuomone, sutrukdė per 16 nepriklausomybės metų sukurti tokią teismų sistemą, kokios laukia visuomenė.

Viena didžiausių, mano nuomone, klaidų buvo padaryta po Konstitucijos įsigaliojimo, kai Teismų įstatymas nebuvo įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą. Paprasto įstatymo statusas leido ir leidžia matomiems ir nematomiems lobistams kaitalioti jį pagal savo
interesus, kurie dažniausiai visuomenei nėra žinomi (…).

Noriu paklausti, kodėl visuose teismuose nėra šiandien sukurta įstatymų, o ne teismų savivaldos aktu tokia bylų paskirstymo sistema, kuri pašalintų bet kokį subjektyvumą, būtų paprasta, aiški, skaidri ir taip atimtų iš teismo ar skyriaus pirmininko galimybę nevaržomai spręsti bylų paskirstymo klausimus (…).

Kodėl iki šiol nebuvo sukurta tokia teisėjų kolegijų sudarymo sistema, kuri užkirstų kelią bet kokiam subjektyvumui ar teisėjų kolegijų, kuriose matomos vis tos pačios pavardės, formavimui. Tik kai kurie teismai tokias taisykles turi. Kodėl iki šiol yra teismų ar skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti dar 1994 metais? Ar jie yra nepakeičiami? (…)

——————————————————————————–

Kodėl nenorima trumpinti pirmininkų įgaliojimų terminų ir nustatyti tik vieną jų kadenciją įvedant nuolatinės rotacijos sistemą? Kodėl 2002 metais buvo panaikinta galimybė tiesiogiai iškelti teisėjų drausmės bylą ir įvesta vadinamoji filtro sistema, t.y. Etikos ir drausmės komisija?

Ar ne todėl nuo 2002 metų iki šiol tėra iškelta 19 drausmės bylų, kai nuo 1999 metų iki 2002 metų buvo iškelta 64 drausmės bylos? Kodėl už šiurkščius įstatymų pažeidimus, pavyzdžiui, už pakartotinį tos pačios bylos nagrinėjimą, net aplenkiant bylų paskirstymo mechanizmą, ar už bylos nagrinėjimą, kai vienos iš šalių atstovo darbuotojų yra teisėjo artimas giminaitis, tokiam teisėjui skiriama simbolinė nuobauda – papeikimas ar pastaba?

Kas tai yra? Nesusivokimas, prastai suprasta savivalda ar savivalė? Kodėl kolegialiai nagrinėjamose bylos teisėjų atskirosios nuomonės yra vis dar atsitiktinumas?

Kas tai? Neįtikėtinas nuomonių tapatumas, savos pozicijos neturėjimas, baimė, prisitaikėliškumas ar vangumas? Kodėl Teismų taryba, nors ir buvo rimtai dvejojančių, nusprendė taip nuasmeninti priimtus teismų sprendimus, jog pašalinamos net bylos dalyvių pavardės ir visuomenė nebetenka galimybės, taigi ir teisės žinoti, kas bylinėjosi, kokių konkrečių asmenų bylų išnagrinėjo konkretus teisėjas ar konkreti kolegija.

Kodėl Seimas įstatymu suteikia indulgenciją ir teisę pretenduoti tapti teisėju asmeniui, praėjus penkeriems metams po jo atleidimo iš teisėjų, prokurorų, advokatų, notarų, policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotojo pareigų, ar valstybės tarnybos už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus. Ar tokiu įstatymu Seimas siekia užtikrinti teismų moralinį autoritetą? O gal tada net nereikėtų stebėtis, kodėl vieno svarbiausių teismų, Vyriausiojo administracinio teismo, vardu prezidentui buvo pasiūlyta naujoje Teismų įstatymo redakcijoje sudaryti galimybę pretenduoti tapti teisėjais ir teisiems asmenims, jeigu jų teistumas išnykęs?

Kodėl yra priiminėjamos Teismų įstatymo pataisos, skirtos tik vieno asmens įgaliojimams pratęsti? Kodėl valstybiškai nereaguojama į viešoje erdvėje skelbiamus atvejus, kurie gali kelti pagrįstų abejonių ar net įtarimų dėl nederamų teisėjų ryšių, jų priimtų sprendimų? Kodėl šie faktai nėra tiriami? O jeigu tai daroma, kodėl visuomenė neinformuojama apie tyrimo rezultatus?

Nemanau, kad šia prasme padėtį iš esmės galėtų pakeisti tokios Teismų įstatymo pataisos, kokios yra pateiktos.