Istorijos ironija: kadaise Rusija (TSRS) eksportuodavo revoliucijas į gretimas Baltijos šalis ir Lenkiją, o dabar mes jas eksportuojame į Ukrainą, Baltarusiją, mintyse turėdami ir Rusiją. Pastaroji nelieka skolinga – atsimušinėja informacinėje ir kultūrinėje erdvėse, transliuodama televizijos laidas bei kurdama internetines svetaines.
Santykiai įtempti jau septynioliktus metus ir niekam dėl to nėra gerai, išskyrus kelias radikalias grupuotes tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Neblogai gal tik skandinavams, kurie ramiausiai plečia prekybą su Rusija, matyt, slapta dėkodami mums už neaktyvumą ekonominėje srityje, ir vokiečiams, kurie pasinaudojo įtampa ir sudarė dvišalę sutartį dėl dujotiekio.
Ciniškoji politikos filosofija sufleruoja, kad bet kuriam politikos subjektui reikalingas priešo įvaizdis politinei mistikai kurti ir manipuliuoti, todėl neatmestina, jog tokia priešų mitologija tenkina kai kuriuos labai aukštus politikus tiek pas mus, tiek anoje pusėje.
Atpirkimo ožio funkcija irgi reikalinga. Žygiuojančių buvusių SS kareivių Rygoje vaizdelis įaudrina televizijos auditorijas Rytuose ir atitraukia jas nuo savų labai rimtų vidaus problemų, o Baltijos valstybės savo ruožtu irgi turi daugiau nei pakankamai progų nuleisti garą Maskvos kryptimi. Juk be tokių šalių kaip šiandieninė Rusija gyvenimas būtų nuobodus. Tačiau tuo atveju, jei Baltijos valstybių nebūtų, Kremliaus politiniai technologai jas, matyt, išgalvotų.
Rusija – puikus objektas mūsų mozėms ir kitiems pamokslautojams, kai kuriems isteriškiems istorikams, patriotizmo asams (o patriotizmas, kaip žinoma, yra dažno niekšo paskutinis prieglobstis), kurie lankėsi toje šalyje tik kokiais 1985 metais, bet postringauja taip, tarsi gyventų joje nuolat.
Tačiau viskas nublanko, kai pasižiūrėjau „Auksinių svogūnų” apdovanojimų ceremoniją, per kurią smagintasi rusiškomis „častuškomis” ir „kalinkomis malinkomis”. Antitarybiniai rusofilai – taip lenkus pavadino Adamas Michnikas, bet laisvai prie jų galėjo priskirti ir nemažą dalį lietuvių.
Problema tik ta, kad septynioliktus metus gyventi pagal tas pačias antitarybinės rusofilijos schemas tampa nebeįdomu. Iš anksto žinome, kuris politikas ką pasakys, kuris komentatorius ką pažymės. Originalumo nerasta, o jei kas išdrįsta pasakyti naujesnę mintį, kaip neseniai padarė kai kurie politologai, nedelsiant sulaukia bolševikiškos konservatorių kritikos. Nesigilinama nei į detales, nei į niuansus, kurie užsienio politikoje itin svarbūs.
Jeigu su kaimynu daugiabutyje neišeina susidraugauti, bent riboji konfrontaciją. Jeigu gretimos šalys tokios skirtingos, kad negali priklausyti vienai sąjungai, protinga bent jau mažinti konfliktiškumą. Atrodytų, tai elementari diplomatijos abėcėlė, bet kol kas laimi politinės mitologijos schemos. Dairykimės tų, kurie iš to kraunasi politinį kapitalą.