Kaimynė kaip kokia višta ima kudakuoti, kai pašto dėželėse randa reklaminių lapelių. Sakau – ar jau galvelėje nebegerai? Ko čia pykti! Radai spalvotų paveiksliukų, net kainos surašytos. Niekur neini, sėdi namuose, nieko nematai, nežinai – pažiūrėk į tas reklamas, daug ką sužinosi! Ir kiek kas kainuoja, ir kaip daiktas atrodo, ir kuo žmonės dabar gyvena. Anūkus vedžioji – su jais pasikalbėk, rodyk paveiksliukus, prašyk jų papasakoti, ką čia mato. Pas mus ir aplinka žalia, graži, yra kur pasivaikščioti, gyvename Debreceno gatvėje. Ar bent žino, kodėl ši gatvė taip vadinasi ir ką tas pavadinimas reiškia?
Iš kur tas mūsų bereikšmis piktumas dėl kiekvienos smulkmenos? Ar mus „iš dangaus” kažkas pykčiu užkrečia? Dėl visokiausių niekų, dėl smulkmenų – vis pagieža. Ar čia tik savotiška mada: jei dėl nieko nepyksti, nerūstauji, nesibari, vadinasi, nieko ir neišmanai… Juk ir iš aukščiausias pareigas užimančių žmonių girdime tik jų neapsitenkinimus, kivirčus, ginčus, o apie gerus darbus, gerą nuotaiką – nieko.
Jadvyga