Paprastai sakoma, kad žmogus nuo gyvūnų skiriasi Dievo padovanotu protu. Bet tai nėra absoliuti tiesa, nes bet koks gyvūnas jo irgi šiek tiek turi, tik mes jį vadiname instinktu.
Pavyzdžiui, jei kas paklaustų, ar turi gyvūnai humoro jausmą, dažnas mūsų iš karto pasakys: „Dar ko! Nemačiau besišypsančios karvės ar varnos!..” Bet, pasirodo, linksma nuotaika nebūtinai turi būti išreikšta anatomiškai – iššieptais dantimis ar kvatojimu… užvertus snapą.
Jie supranta žmonių juoką
Šiandien mokslininkų jau yra galutinai išaiškinta, jog gyvūnai suvokia, ką juokas reiškia žmogui. Maža to, jie ir patys žaismingose situacijose moka pajuokauti. Kaip tai pasireiškia?
Štai stebėkime: kambarinį šunelį žmogus išmokė vykdyti įvairias komandas. Visas jas gyvulėlis gerai supranta. Bet žiūrėk, kartais šis paklusnus auklėtinis nusprendžia „pajuokauti”: užuot nešęs šeimininkui šlepetes, jis šmurkštelėja su jomis į palovę ar pastalę ir, iškišęs iš ten galvą, žaismingai ją kraipo, linksmomis akutėmis stebėdamas šeimininko nuotaiką. Jei šis piktai pakartos paliepimą, šunelis jį vykdys (gal ir galvodamas: „Na, ir mulkis, humoro nesupranta”), bet jei pamatys jo šypseną, išgirs juoką, – šlepetes dar pamėtys, paslėps.
Šunys ypač jautrūs žmogaus nuotaikų pokyčiams. Netgi patys mėgina ją sukurti: pribėgę linksmai žiūri į akis, vizgina uodegą, tampo už drabužių, šokinėja, tarytum sakydami: „Nagi, pažaisk, pajuokauk su manimi!”
Stebina nuovoka
Tad gyvūnai taip pat mėgsta linksmintis, išdykauti, juokauti. Maža to, jie dažnai parodo stebėtiną nuovokumą, stengdamiesi pirma sukurti juokingą situaciją, o paskui – kaip reikiant pasilinksminti.
Pavyzdžiui, delfinų mėgstamiausias „pajuokavimas” – baseine aptaškyti žiūrovus vandeniu.
Tą šimtus kartų patiria ir jų dresuotojai. Kodėl delfinai tai daro?
Stebėkime: tokiais atvejais visada sukeliama linksma žmonių reakcija, juokas.Tą gyvūnai įsimena.
Tyrinėtojai įsitikino, kad ir patys delfinai po tokios išdaigos „net raitosi iš juoko”.
Nors jie neturi „veido” raumenų, kuriais juokdamasis manipuliuoja žmogus, tačiau tam tikra vidine jėga suteikia tam tikrą „veido” išraišką, taip pat ypatingu akių blizgesiu stengiasi parodyti, kaip jam linksma dėl tos išdaigos.
Tačiau žmogus negali tikėtis, kad gyvūnas supras kiekvieną jam juokingą situaciją, nes iš tikrųjų pastarasis neturi tokio proto kaip žmogus.
Dažnai tas juokingumo suvokimas nesutampa. Todėl mes irgi ne visuomet suprantame, iš ko jie „kvatoja”, net kada jų juoko objektas esame mes patys, kai jie juokauja tarpusavyje.
O iš žmonių gyvūnai šaiposi dažnai. Pavyzdžiui, Ceilono drambliai juokauja taip: gerdami prisisiurbia vandens į straublius ir specialiai juo apipurškia praeivius.
Tai jau, žinoma, ne delfino aptėškimas: kartais žmogus lieka šlapias nuo galvos iki kojų.
Tačiau drambliams, matyt, tai labai juokinga: jie net „užtrimituoja”! Ir veltui protestuos nesuvokęs „drambliško humoro”.
Panašiai juokauja ir begemotai. Tik pastarųjų juokai būna dar labiau „begemotiški”.
Pavyzdžiui, tarpusavyje išdykaudami ar rungdamiesi, Afrikos begemotai stengiasi vienas kitą apdrabstyti išmatomis.
Tą jie daro smarkiai lyg propelerius sukdami uodegas. Maskvos zooparko begemotas Petia šį humorą išmėgino ant žiūrovų ir, atrodo, rezultatu liko labai patenkintas, nes triuką įprato kartoti.
Tą patį daro čia gyvenantis dramblys Šango. Kai jam liūdna ir nori pralinksmėti, tą bjaurastį į žiūrovus jis svaido straubliu… Toks jo humoras!
Įdomu tai, kad gyvūnai netgi įsidėmi, kada jų „supratimu” juokingos išdaigos žmonėms atrodo nepadorios.
Jie mėgsta pastaruosius erzinti ir iš to pasidaryti sau linksmą pramogą. Pavyzdžiui, Kaliningrado zooparke esanti meška, supratusi, kad jos parodytas liežuvis žiūrovus pralinksmina arba papiktina, stengiasi jį iškišti kuo ilgesnį ir dažnai. „O jos draugas demonstruoja nepadorias pozas, kurias įsimena pagal tai, kaip reaguoja žiūrovai.
Beždžionės mėgsta rodyti užpakalį. Šie gyvūnai bene sumaniausi visiems juokams.
Juokauja ir tarpusavyje
Išdarinėja juokus gyvūnai ne vien dėl žiūrovų, bet ir tarpusavyje, būdami laisvėje.
Štai vokiečių gamtininkas Volfgangas Keleris, ilgai tyrinėjęs šimpanzes, pastebėjo šių beždžionių sugebėjimą linksmintis net vaidinant.
Jis rašė: „Šimpanzės turi įdomų savo ritualą, panašų į šokį: jos mėgsta grandine eiti apie kokį nors daiktą, stipriai treptelėdamos ir pritūpdamos ant vienos kojos, kratydamos galvas.
Kai jos šitaip šokdamos įsilinksmina, iš rato išsiskiria mažas beždžioniukas ir… vaidina klouną: jis išsitiesia visu ūgiu, šokinėja, mojuoja „rankomis”, o kai viena storiausių beždžionių prisiartina bešokdama grandinėje, mažylis ploja jai per pasturgalį. Ir tik jai!”
Natūraliau gyvūnai „juokauja” būdami vieni. Matyt, jiems geriau patinka užsiiminėti tokiomis linksmybėmis ir humoru, kuris suprantamas jų padermei, o ne „išsidirbinėti” prieš žmones.
Žinoma, iš šalies žiūrėdamas, ne kiekvienas žmogus supras, kada gyvūnai juokiasi.
Rusų cirko aktorė Tereza Durova tikino, matanti, kada jos drambliai juokiasi.
Ypač tai aiškiai matosi, žiūrint į jaunus drambliukus: gyvai ima judėti jų ausys, sukiotis uodegos. Ir tas jų juokas skirtas ne publikai.
Linksminasi slidinėdami
Tiek gyvulių, tiek paukščių viena humoro bei išdykavimo formų – slidinėjimas kokia nors nuokalne.
Upinės ūdros tam susiranda slidų, molingą krantą, jį kruopščiai paruošia žaidimams, surinkdamos akmenėlius, pagaikščius, nuslydindamos jo paviršių savo šlapiais kailiais.
Tada prasideda tikras atrakcionas: žvėreliai nenuvalytu krantu užlipa į viršų, paskui palenkia po savimi priekines kojas ir ant pilvo strimgalviais lekia žemyn. Jei jų yra daugiau, tai paisoma eilės, kad vienas kitam netrukdytų linksmintis.
Jūrų liūtai ir baltosios meškos mėgsta šitaip čiuožti nuo uolų ir pūkštelėti į jūrą.
Rudosios meškos čiuožia nuo sniego kalvų, irgi sustodamos už viena kitos eilute. O tai rodo, jog jų žaidimai – organizuoti, turi savas taisykles.
Dar įdomiau čiuožinėja nuo uolų barsukai ir šiaurės lapės: jie leidžiasi atsigulę ant nugaros, o prieš finišą staigiai apsiverčia ir atsistoja ant kojų.
Pastebėta, jog daugelis gyvulių labai mėgsta žaisti su kamuoliu.
Vienas prancūzų mokslininkas šalies pietuose ilgai stebėjo sulaukėjusių karvių bandą ir nustatė, jog jos turi net savo „futbolo aikštę”, kurioje pradeda iš karto kolektyviai žaisti, vos įžengusios į tą teritoriją.
Gražu žiūrėti, kaip jos moko žaisti veršelius. Įdomu ir tai, kad, žaisdami kolektyvinius žaidimus, tarytum skirtus pasilinksminimui, vikrumo, jėgos išbandymui, šie galvijai niekada neparodo agresyvumo, vieni kitų nesužaloja, nors ir badosi, rungiasi, voliojasi.
Linksminasi ir paukščiai
Mieste galima matyti, kaip nuo apledėjusių pusnių ant nugarų slidinėja varnos.
O šiaurėje poliarinės antys gagos tokiems linksmiems nusileidimams susiranda sraunias slenksčiuotų upelių sroves, lekia žemyn tupėdamos ant vandens, paskui užlipa atgal sausuma ir vėl leidžiasi.
Jas galima matyti šitaip slidinėjančias Rusijoje nuo cerkvių apvalių kupolų. Įdomius varnų „atrakcionus” dažnai stebi maskviečiai.
Paukščiai sėdasi ant uodegos ir kaip gagos lekia nuo kupolų.Dažnai savo žaidimams varnos pasirenka ir virš prezidento būstinės plevėsuojančią vėliavą: įsikimba į ją nagais ir plevena kartu, stengdamosi lyg per tikras varžybas kuo ilgiau išsilaikyti.
Po to jos vietą užima kita. Jų linksmas karksėjimas liudija, jog tokia pramoga paukščiams – tikra išdaigų linksmybė.
Taigi, matyt, humorą, linksmus pokštus tikrai mėgsta kas tik gyvas. Ir išties, kodėl nepaieškojus progų dažniau pajuokauti?!