Dar viena panašaus pobūdžio knyga – Davido Madseno romanas „Slaptieji neūžaugos gnostiko užrašai” (išleido „Obuolys”, vertė Linas Ruzgys), skaitytoją irgi nukelia į egzotišką keleto šimtmečių senumo aplinką.
Kas slepiasi po knygos autoriaus Davido Madseno slapyvardžiu viešai iki šiol nežinoma. „Oficialioji” autoriaus biografija skelbia, jog tai – garsus danų kilmės filosofas ir teologas, gimęs Londone. D.Madsenas tvirtina, kad labai anksti susidomėjo ezoterika ir erezijomis, okultizmu ir mistika. Tačiau ypatingo autoriaus dėmesio susilaukė filosofijos koncepcija, vadinama „dualizmu”, ir bene ryškiausi jos atstovai – krikščionių gnostikų sektos. Būtent jam teko laimė Vatikane susipažinti su daugybe senovinių tekstų, kurie paprastiems mirtingiesiems neprieinami. Tarp jų – ir su Leonardo da Vinčio amžininko Džiuzepės Amadonelio, neūžaugos, gyvenusio XVI a. Romoje, priklaususio gnostikų sektai ir tapusio artimu popiežiaus Leono X draugu, slaptais užrašais.
D.Madseno romane „Slaptieji neūžaugos gnostiko užrašai” Renesanso laikotarpis, kuriame kūrė Leonardas da Vinčis, Rafaelis ir Mikelandželas, ne visai toks, kokį įsivaizduojame: jis purvinesnis, kruvinesnis ir gašlesnis. Rašytojas sugeba išlaikyti dokumentinį tikslumą, tačiau jo sąmojis, erudicija ir išmonė tiesiog veržiasi per kraštus. Čia Leonardas da Vinčis, apsėstas noro suvokti kūno paslaptis, yra didis savo meno ir mokslo darbais, tačiau pasibjaurėtinas dėl abejingumo sielai. Talentingasis meistras Rafaelis ne tik džiugina popiežiaus žvilgsnį, bet ir žadina Jo Šventenybei nenumaldomus geidulius. Tiksliai apibrėžti kūrinio žanrą labai sunku, bet jį galima pavadinti istoriniu romanu, gausiai pagardintu mistika ir erotika, be to, gerokai primenančiu U.Eko, P.Siuskindo, G.G.Markeso ir S.Rušdžio kūrybos tradiciją.