Kas išties ranką Prezidentui?

Ar Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus te­bė­ra ly­de­ris, ga­lin­tis vi­suo­me­nei for­mu­luo­ti vals­ty­bi­nės svar­bos už­da­vi­nius? Ar jis, kaip mo­ra­li­nis au­to­ri­te­tas, vis dar tel­kia ša­lia sa­vęs pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę ku­rian­čius Lie­tu­vos žmo­nes? O gal vals­ty­bė­je įsi­ga­lė­ju­si ko­rup­ci­nė sis­te­ma, ma­žiau kaip per dve­jus me­tus į sa­vo glė­bį įsi­ur­bu­si du svar­biau­sius Pre­zi­den­to pa­ta­rė­jus, ėmė tai­ky­tis į pa­tį V.Adam­kų?
Tai pa­tys svar­biau­si klau­si­mai, tvy­ro­ję ore be­lau­kiant šios sa­vai­tės ant­ra­die­nio Sei­me, kur vals­ty­bės va­do­vas skai­tė sa­vo me­ti­nį pra­ne­ši­mą.
Per drą­su teig­ti, kad at­sa­ky­mai į juos ta­po aiš­kūs. Ta­čiau bent jau ne­ri­mą ke­lian­čių abe­jo­nių at­si­ra­do dau­giau. Ši­tai, ro­dos, jau­čia ir Jo Eks­ce­len­ci­ja. Aki­vaiz­du: pra­ne­ši­me ne tik at­sar­giai veng­ta pa­var­džių ir ki­tų kon­kre­čių, aiš­kaus įvar­di­ji­mo rei­ka­lin­gų da­ly­kų. Bū­tent dėl to kai ku­rios pra­ne­ši­mo te­zės kaip nie­ka­da dar­naus ko­men­ta­to­rių, po­li­to­lo­gų cho­ro bu­vo su­mal­tos į mil­tus. Ir ne be rei­ka­lo.
Ko­kia pras­mė kal­bė­ti apie mo­ra­lios po­li­ti­kos, kaip ver­ty­bės, įtvir­ti­ni­mą, kai pats Pre­zi­den­tas po Tur­niš­kių skan­da­lo lei­džia prie pri­vi­le­gi­jų lo­vio pri­li­pu­siems sa­vo pa­ta­rė­jams iš­lai­ky­ti pa­do­rią mi­ną ir at­si­sta­ty­di­nus, tar­si nie­ko ne­bū­tų at­si­ti­kę, iš­lik­ti vals­ty­bės tar­ny­bo­je? Ko ver­tos Pre­zi­den­to de­kla­ruo­ja­mos nuo­sta­tos, kad „tik ki­lus įta­ri­mų dėl vals­ty­bės pa­rei­gū­no ne­są­ži­nin­gu­mo” jis tu­ri ne­tek­ti sa­vo pa­rei­gų, kai net jo ski­ria­mi ir at­lei­džia­mi val­di­nin­kai už nau­do­ji­mą­si ne­tei­sė­to­mis pri­vi­le­gi­jo­mis at­si­per­ka vien griež­tais pa­pei­ki­mais? Ra­gi­ni­mai keis­ti ydų per­sunk­tą teis­mų sis­te­mą at­ro­do keis­ti, nes tuo pat me­tu vals­ty­bės va­do­vas į tei­sė­jo pa­rei­gas lai­mi­na žmo­gų, prieš ku­rio pa­sky­ri­mą dėl prieš­ta­rin­gos re­pu­ta­ci­jos pa­si­sa­ko vi­sos įma­no­mos spe­cia­lio­sios tar­ny­bos. Pa­ga­liau juk dau­ge­lis kil­nių tiks­lų jau bu­vę ak­cen­tuo­ti anks­tes­niuo­se me­ti­niuo­se V.Adam­kaus pra­ne­ši­muo­se. Jei­gu me­tų me­tais jų ne­pa­vy­ko įpras­min­ti, no­rė­tų­si ži­no­ti vals­ty­bės va­do­vo ver­si­ją, dėl ko­kių prie­žas­čių Lie­tu­vo­je žo­dis ne­tam­pa kū­nu, o vis la­biau pri­me­na be­vil­tiš­kai už­stri­gu­sios vi­ni­lo plokš­te­lės tarš­kė­ji­mą.
Pa­grin­di­nė Pre­zi­den­to kal­ba, kar­tą per me­tus sa­ko­ma tam, kad bū­tų iš­girs­ta vi­suo­me­nės, ap­skri­tai bu­vo be jai bū­ti­nos gy­vas­ties. Tar­si be bū­ti­no ry­šio su tik­ro­ve. Ry­šio, ku­ris Pre­zi­den­tui su­teik­tų ly­de­rio ga­lią. Man re­gis, Pre­zi­den­to pra­ne­ši­mui pri­trū­ko vie­nos vie­nin­te­lės fra­zės: „Šian­dien aš tie­siu ran­ką Da­lios Bud­re­vi­čie­nės Lie­tu­vai…”
Tik iš pir­mo, šian­die­nių ste­re­o­ti­pų su­kaus­ty­to, žvilgs­nio ga­li at­ro­dy­ti, kad me­ti­nia­me pra­ne­ši­me pa­ro­dy­tas vals­ty­bės va­do­vo dė­me­sys apie ne­le­ga­liai mo­ka­mus at­ly­gi­ni­mus pra­bi­lu­siai Kre­ke­na­vos ag­ro­fir­mos mė­sos sū­dy­to­jai – koks nors po­pu­liz­mas. Ar­ba ne ca­ro rei­ka­las, kaip ga­li pama­ny­ti Pre­zi­den­to kal­bų ra­šy­to­jais. Tai – ir gy­vas­tis, ir pats tik­riau­sias ry­šys su tik­ro­ve.
Abe­jo­jant V.Adam­kaus, kaip ly­de­rio, žmo­giš­kuo­ju tvir­tu­mu, ta­čiau pri­pa­žįs­tant jo są­ži­nin­gu­mą, per­ša­si la­bai aiš­ki iš­va­da: iš Kre­ke­na­vos ag­ro­fir­mos iš­mes­tos dar­buo­to­jos ran­kos V.Adam­kui šian­dien rei­kia la­biau nei D.Bud­re­vi­čie­nei – Pre­zi­den­to. Ne tik tam, kad pa­ro­dy­tų aiš­kią ta­ko­skyrą tarp sa­vo iš­pa­žįs­ta­mų ver­ty­bių ir tų ta­ria­mų­jų, ku­rios vy­rau­ja šian­die­ni­nės Lie­tu­vos Sei­me, Vy­riau­sy­bė­je ar ap­skri­tai po­li­ti­nio eli­to už­sta­lė­se.
Kur kas svar­biau tai, kad D.Bud­re­vi­čie­nė, taip pat ty­lią ir gar­sią pa­ra­mą jai jau­čian­tys ir de­kla­ruo­jan­tys Lie­tu­vos žmo­nės yra ne šiaip ko­kie nors abst­rak­tūs sim­bo­liai, o iš tie­sų eg­zis­tuo­jan­tys ša­lies pi­lie­čiai, no­rin­tys gy­ven­ti tik­ro­je pi­lie­čių vi­suo­me­nė­je. Apie ku­rią, be­je, nuo pat pir­mo­sios sa­vo ka­den­ci­jos kal­bė­jo ir Pre­zi­den­tas. Ši da­lis Lie­tu­vos jau iš­si­va­da­vo iš bai­mės, o pi­lie­ti­nės sa­vi­raiš­kos ir pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ver­ty­bių su­vo­ki­mo kar­te­lę iš­kė­lė į nau­ją, aukš­tes­nį, ly­gį.
Daž­nai pras­min­gus žo­džius kal­ban­čiam, ta­čiau po­li­ti­nės tik­ro­vės di­fu­zi­jo­je pa­si­me­tu­siam Pre­zi­den­tui – tai orien­ty­ras. Jam svar­bu ati­džiau pa­žiū­rė­ti ir pa­ma­ty­ti tą vi­suo­me­nės da­lį. Pa­ga­liau su­lau­žy­ti ste­re­o­ti­pą ir su­pras­ti, kad iš­šū­kį ko­rum­puo­tai sis­te­mai me­tu­si mė­sos sū­dy­to­ja ga­li bū­ti daug tik­res­nė ir ver­tin­ges­nė ša­lies va­do­vo sa­ko­mų te­zių rė­mė­ja. Pa­vyz­džiui, už ko­kių nors nau­jai už­gi­mu­sių dar vie­nų – „tik­rų­jų”! – Lie­tu­vos li­be­ra­lų ly­de­rius, ku­rie, vi­siš­kai su­si­pai­nio­ję ide­o­lo­gi­jų la­bi­rin­tuo­se, veik pir­mie­ji pa­si­sa­ko už kai­my­ni­nės vals­ty­bės te­le­vi­zi­jos tran­slia­ci­jų Lie­tu­vos ka­be­li­niuo­se tin­kluo­se už­drau­di­mą. Dy­vų dy­vai! Ir grei­ta mir­tis po ei­li­nės re­in­kar­nacijos…
„Mū­sų vals­ty­bin­gu­mui pa­vo­jų ke­lia ne iš­orės prie­šai, o mes pa­tys” – man re­gis, tai vie­na svar­biau­sių, jei­gu ne pa­ti svar­biau­sia Pre­zi­den­to me­ti­nio pra­ne­ši­mo te­zė. Išskir­ti­nis sig­na­las šalies va­do­vui yra tas, kad da­lis Lie­tu­vos tai ne tik su­pran­ta, bet jau ir vei­kia va­do­vau­da­ma­si to­kiu prin­ci­pu.