Nors ir vėluodami, tačiau pagaliau iš žiemaviečių Afrikoje į Lietuvą grįžo pirmieji baltieji gandrai. Jau švilpauja ir varnėnai, klykauja gervės bei pempės, vis garsėja vieversių giesmė.
Skirtingai negu ankstesniais metais, šį pavasarį sparnuočių, rodos, nelaukia ne tik paukščių gripo įsibaiminę žmonės, bet ir pati gamta: daug kur laukus ir miškus tebėra užkloję sniegynai, oras žvarbus.
Lietuviai ligi tol ypač mylėjo baltąjį gandrą, jį prieš du dešimtmečius išrinko net nacionaliniu mūsų šalies paukščiu. O dabar vienas kitas net pasvarsto, ar nereikėtų išardyti lizdo, kurį gandrų pora kadaise sukrovė sodyboje – esą atlakdins paukščių gripą, šią ir žmonėms mirtiną ligą.
„Gandrai tos ligos neatneš”, – ramina Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius ir primena, jog ligi šiol paukščių gripo atvejų aptikta tik tarp vandens paukščių – gulbių, žąsų, ančių. Beje, jei baltasis gandras ar kitas paukštis ir sirgtų mirtinu gripu – ligoniai neskrenda į lizdus, jų netvarko, neperi. „Tokį ilgą kelią į namus įveikę ir lizde kleketuojantys gandrai negali būti sergantys”, – tikina gamtininkas Paltanavičius