Vilniuje vykęs ES ir Rusijos forumas, prezidento Valdo Adamkaus susitikimas su Rusijos prezidento specialiuoju atstovu santykių su ES klausimais Sergejumi Jastržembskiu vėl visu aštrumu iškėlė Lietuvos ir Rusijos santykių problemą. Juolab kad po susitikimo su prezidentu Rusijos atstovas sakė: „Rusija neketina atlyginti žalos ir manau, kad geriau šią temą kartą ir visiems laikams „uždaryti”, jei norime plėsti dvišalius santykius. Temas, susijusias su įvairiais istorijos vertinimais, pretenzijų iškėlimu, geriau palikti istorinėje praeityje, kad jos neapsunkintų nei šios dienos, nei rytdienos”.
Tuoj po šio pareiškimo pasigirdo atsargių komentarų, kad reikėtų Lietuvai atsisakyti savo pretenzijų ir pradėti naują, grįstą partneryste, santykių etapą. Tokios kalbos, jei nereiškia simpatijų Rusijai, tai mažų mažiausia dvelkia vakarietišku naivumu.
Rožine svajone galime pavadinti tą laiką, kai Rusija nebekels grėsmės mūsų valstybingumui. Na, o siužetą, kuriame Rusija priimtų Lietuvą kaip lygiateisę partnerę, galime perskaityti tik fantastiniame romane apie pasaulio pabaigą. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei Rusija taptų visiškos demokratijos šalimi, o kol kas per visą jos istoriją to nėra buvę. Ten visada valdė daugiau ar mažiau stipresni monarchai, diktatoriai, o viešas prezidento paskelbimas, kas bus jo įpėdiniu, neturi analogų demokratijos raidoje. Kol Rusijoje neįsitvirtins demokratija, tol jai būsime tik viena iš buvusių SSRS respublikų, kuriai ji tebeturi įtaką ir su kuria gali kalbėti iš aukšto.
Rusija tam turi realių prielaidų. Ji žino apie sovietinei praeičiai nostalgiškas gyventojų nuotaikas, ekonominį mūsų krašto susisaistymą su ja, didelį agentūrinį tinklą, apie kurio mastus galime tik miglotai numatyti. Taip pat ji žino, kad Europoje šaltai žiūrima į Lietuvą, kai ši bando prabilti apie savo santykių su didžiąja kaimyne problemas. Juk daugeliui Vakarų Europos valstybių vadovauja socialdemokratai, kurių maištinga jaunystė buvo pažymėta ne Vudstoko dvasios kultivavimu, bet Mao ir Trockio raštų studijomis. O ir dešinieji Silvio Berlusconis ar Jacques Chiracas neturi jokio intereso, kad mūsų problemos įsimaišytų formuojant antiamerikietišką ašį. Tad nieko nuostabaus, kad Rusijos tonas nesikeičia, o ji ir toliau, bendraudama su Lietuva, siekia diktuoti „žaidimo taisykles”.
Visgi blogiausia, kad pati mūsų šalis neturi aiškios kalbėjimosi su Rusija strategijos. Ji kinta priklausomai nuo aukštus postus užimančių pareigūnų politinės orientacijos. Taip pat ji yra chaotiška ir nenuosekli. Mes aiškiai neartikuliuojame, kokių norime santykių su Rusija, ir kaip tai įmanoma pasiekti. Paskutiniu metu gana aiški tendencija yra nutylėjimas, nes kelti kažkokius probleminius klausimus tarptautiniu lygiu yra paprasčiausiai nepatogu.
Šiuo požiūriu kategoriški Rusijos prezidento atstovo pasisakymai yra į naudą. Jie turėtų tapti postūmiu į rimtą diskusiją. Ar tautos valia išreikšta referendumu reikalauti iš Rusijos žalos atlyginimo yra kvestionuojamas dalykas? Jei taip, ar egzistuoja mechanizmai ją pakeisti? Reikėtų sykį ir visam laikui apsispręsti šiuo klausimu, atlikus kažkokį sprendimą, imtis atitinkamų ir nuoseklių žygių jam įgyvendinti, o ne blaškytis vis iš naujo žvalgantis į „realijas”. Naivu būtų tikėtis, kad dabartinė Rusija atsiprašytų ir bent dalinai mums kompensuotų okupacijos žalą, tačiau jei esame orūs ir ištikimi tautos valiai turime nuosekliai dirbti šia linkme. Praktiškai nėra svarbu kuomet Rusija tai padarys, o Lietuvos užduotis turėtų būti padėti jai pasiekti tokį sąmoningumo lygį.