Mirė žymus tautodailininkas Vytautas Majoras

Kovo 19 d. po sunkios ligos mirė žymus Lietuvoje ir už jos ribų Klaipėdos krašto tautodailininkas Vytautas Majoras.
Vytautas Majoras gimė 1930 m. spalio 23 d. mažažemių šeimoje Šilutės rajone, netoli Švėkšnos, Vilkų Kampo kaime. Būsimasis tautodailininkas, besimokydamas Švėkšnos gimnazijoje, šešiolikos metų pateko į lagerius už dalyvavimą pogrindžio rezistencijoje. Rusijos lageriuose prasidėjo visi Vytauto amatų mokslai, ir mokyklos, ir universitetai. Gabus ir imlus jaunuolis dirbdamas metalo liejykloje išmoko tekintojo darbo, dailidės, staliaus. Tremtyje jis bendravo su lietuvių inteligentais, – Antanas Dambrauskas savo knygoje „Viskas praeina” prisimena Vytautą kaip labai smalsaus proto, gabų ne tik įvairiems amatams jaunuolį. Galbūt bendravimas su žmonėmis, nenorėjusiais paklusti melo ir prievartos sistemai, galutinai nugludino Vytauto Majoro, kaip savo krašto patrioto, menininko-dievdirbio, tylaus rezistento, o vėliau – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nario – vertybines pozicijas. Grįžęs po 8 metų tremties į Lietuvą 1955 m. siekė tapti menininku – įstojo ir baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, dirbo Klaipėdos „Dailės” kombinate, vėliau kartu su žmona Birute apsigyveno Klaipėdos rajono Jurgių kaime ir čia įkurtą sodybą pavertė grožio, jaukumo ir didelės išmonės salele, kur karaliauja žmogaus fantazijos, talento ir gamtos harmonija. Ne sykį svetingoje sodyboje lankėsi moksleiviai ir vestuvininkai, svečiai iš Lietuvos ir užsienio. Menininkas turėjo daug ateities planų – plėtoti ir gražinti sodybos teritoriją, dar labiau pritaikant ją kaimo turizmui.
Vytautas Majoras daugiausia darbų sukūrė iš medžio – uosio, bet jam pakluso ir geležis, ir mechanikos dėsniai. Jo sodybą puošė judančios ir kalbančios skulptūros – sukantis girnas velnias, žvengiantis žirgas, staugiantis vilkas ir daugybė kitų medžio ir geležies skulptūrų. Įspūdingais drožiniais puoštas sodybos interjeras.
Daugybė meistro darbų iškeliavo ne tik į Vokietiją, bet ir Ameriką, Daniją. Iš medžio drožti bareljefai, kuriuose vaizduojami trys Mažosios Lietuvos šviesuliai – Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir Ieva Simonaitytė – puošia Klaipėdos universiteto erdves. Mediniai dievai Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis kartu su kitais darbais buvo Pasaulio lietuvių dainų šventės puošmena. Tokie Vytauto Majoro darbai, kaip „Sukilėliai”, „Čiurlionis”, „Klaipėda”, keliavo iš parodos į parodą. Paskui su kitais medžio meistras sukurtas Ablingos memorialas, Raganų kalno skulptūros, Čiurlionio kelias. Skomantų piliakalnį puošia skulptūra „Žemaitis”.
1960 m. jis buvo vienas iš liaudies meno draugijos įkūrėjų, keletą metų vadovavo Tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriui. 1982 m. V. Majorui paskirta Valstybinė premija. Atkūrus Nepriklausomybę 1996 m. jis apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu ir V laipsnio diplomu. Už rašytojos I. Simonaitytės garsinimą – ąžuolinę I. Simonaitytės skulptūrą Vanaguose, ąžuolinį krikštą Vanagų kapinėse I. Simonaitytės pusbroliui Jakobui Simonaičiui, medinį kelrodį į I. Simonaitytės gimtinę – V. Majorui 1998 m. paskirta I. Simonaitytės premija. 2004 m. menininkas apdovanotas Gargždų miesto atminimo ženklu.