Tautodailininkai keramikai įkvėpimo savo kūrybai vis dažniau ieško šimtametėje lietuviškos keramikos tradicijoje, todėl į keramikos darbus pamažu grįžta senosios formos, kiek primiršti tradiciniai puošybos elementai ir motyvai. Tokią nuomonę galima susidaryti apsilankius pirmojoje Marijampolės krašto keramikų darbų parodoje.
Anot istorikų, lipdybos iš molio tradicijų šaknų reikėtų ieškoti gilioje senovėje – dar ankstyviausios gentinės bendruomenės epochoje. IV-III tūkstantmetyje prieš Kristų dabartinėje Lietuvos teritorijoje išsiskyrė kelios keramikos srovės. Pietų Lietuvoje vyravo Nemuno kultūros keramika, labiausiai išpopuliarinusi virvelinės keramikos tradiciją, kuriai buvo būdingi puodai, puošti įspaustos virvės dekorą primenančiu ornamentu. Laikui bėgant keramikos tradicijos kito, atsirasdavo naujų formų, dekoro elementų. Lietuvos keramikos raidai įtakos turėjo ir Vakarų Europos, kitų kraštų keramika. Tačiau tai labiausiai veikė dekoratyvinės keramikos raidą, tuo tarpu buitinė keramika kito ne taip sparčiai.
Dėl itin sparčios technikos pažangos nuo praėjusio amžiaus vidurio Lietuvoje įsigalėjo moderni keramika, nors ir išlaikiusi stilizuotus etnografinius motyvus. Ir tik praėjusio amžiaus pabaigoje bei šio pradžioje Lietuvos tautodailininkai keramikai tarsi atsigręžė į šimtametes tradicijas ir sugrįžo prie tradicinių, daugiausia kaimo keramikams būdingų, buities dirbinių, galinčių praversti ir kaip indai, ir kaip interjero detalės. Palengva vėl pradėjo ryškėti įvairių Lietuvos etnografinių regionų keramikų savitumas.