Vienas Lietuvos politologas per TV pareiškė, kad ideologiniai skirtumai politinių partijų programose nyksta, ir tai esą bendra pasaulinė tendencija. Drįstu tokiu teiginiu suabejoti. Tiek teoriškai nagrinėjant klausimą tiek ir atsižvelgiant į praktines europines tendencijas neatrodo, kad partijų programų ideologinis suniveliavimas yra tai, ko visi siekia.
Išimtis, žinoma, Lietuva, kur, kaip parodė apklausos, partijų nariai nebežino savo partijų ideologinių vertybių. O jei to nežino, tai nežino ir kokie bus vienos ar kitos partijos sprendimai jai esant valdžioje.
Pradėkime nuo teorinės dalies. Jei iš tiesų partijos neturi savo ideologijos, jų sprendimai yra neprognozuojami. Tada gali atsitikti taip, kad konservatoriai vieną dieną priims tokius kairuoliškus sprendimus, dėl kurių pažaliuotų iš pavydo aršiausi marksistai, o kitą dieną jų sprendimai gali būti paimti iš tradicinio konservatorių arsenalo. Dėl pavyzdžio prisiminkime Vagnoriaus Vyriausybės laikus.
Ir valdančioji socialdemokratų partija gali priimti sprendimą, kuris maloniai paglostytų liberalų savimeilę. Pavyzdį taip pat nesunku prisiminti – socialdemokratai juk atsisakė progresiniais mokesčiais mažinti pajamų skirtumus.
Jeigu partijoms nerūpi ideologijos, kuo jos tada skiriasi? O skiriasi tik savo vadais ir jų pažadais. Partijos tampa tik vieno asmens partijomis. Jam pasitraukus iš politinio gyvenimo, partija gali ir išnykti, nes jos narius vienijo ne aiški ideologija, bet vado asmenybė.
Dabar Lietuvoje kaip tik tokia situacija, kai partiečiai drebėdami laukia dienos X, kai jų mylimas vadas pasitrauks. Bet kam tada reikalinga partijų įvairovė, jei jos neturi ideologijos ir jų sprendimai – tik ūkiniai ir neprognozuojami? Nenuostabu, kad Lietuvos žmonės yra sutrikę. Numoję ranka į partijas, jie pasirenka naują mesiją, žadantį jau po 11 dienų pagerinti gyvenimą. Nusivylę vienu žadėtoju, renkasi kitą arba tampa visiškai abejingi politiniam gyvenimui. Jeigu ir nueina į rinkimus, balsuodami renkasi ne partijų programas. Štai kas atsitinka, kai partijos nebeturi savo ideologijos ir tampa grynai pragmatinėmis.
Bet ar taip yra Vakarų Europoje?
Mano pastebėjimais, partijos ten neatsisako ideologinių principų ir dėl to jų veikla yra prognozuojama. Štai kaip atrodo praktiškai visiems žinomos pagrindinės socialdemokratų vertybės (laisvė, solidarumas, socialinis teisingumas).
Europos Parlamente socialistai pasisako už socialinį Europos modelį, pagal kurį samdomų darbuotojų socialinės garantijos negali būti mažinamos jokiais pretekstais (solidarumo vertybė), o dešiniosios partijos mano, kad dėl progreso jas galima apkarpyti. Priimant paslaugų direktyvą socialistai pasisakė prieš vadinamąjį kilmės šalies principą, pagal kurį paslaugos teikėjui bus taikomos jo šalies socialinės garantijos, o ne tos šalies, kurioje teikiama paslauga (socialinio teisingumo vertybė). Tai reikštų, kad Belgijoje dirbantis lietuvis gautų lietuviškas, o ne belgiškas socialines garantijas. Visi dešinieji palaikė kilmės šalies principą. Naujausias pavyzdys, dėl kurio diskusijos Europarlamente dar įsiliepsnos, tai kamieninių ląstelių taikymas žmonėms gydyti. Dešinieji siūlo uždrausti embrioninių kamieninių ląstelių panaudojimo mokslinius tyrimus. Kairieji sako, kad iš dviejų galimybių – saugoti embrioną ar gelbėti nuo mirties žmogų – pastaroji yra svarbesnė, be to, negalima varžyti mokslo (laisvės principas).
Ar dar kam nors neaišku, kuo Vakaruose kairieji skiriasi nuo dešiniųjų? Ar kam nors aišku, kuo jie skiriasi Lietuvoje?