Pirmąją autorinę 87-erių metų audėjos Juzefos Mickevičienės gintaro ir tekstilės parodą nuo dabartinės, dvyliktosios, skiria net trys dešimtmečiai. Tačiau pirmosios atidarymas taip pat įvyko Klaipėdoje, o per tą laiką Mažosios Lietuvos muziejui ji dovanojo 96 tekstilės ir 285 gintaro darbus.
Parodą dailės salone „Marginiai” autorė paskyrė Nepriklausomybės atkūrimo dienai. Ir pačios Juzefos dvasia visuomet buvo nepriklausoma, menininkė vis peržengdavo visokius tautodailės tabu, paneigdavo kanonus. O jos austų rankšluosčių, juostų rinktiniuose raštuose dažniausiai pasikartojantys motyvai – kelrodės žvaigždės…
„Negi ausi kaip prieš du šimtus metų. Aš buvau maištautoja, ir viską dariau kitoniškai”, – juokiasi ši jaunatviška, vitališka ir prakilni senolė, lakoniškai it staklelių šaudyklė pralėkusi „per savo gyvenimo audimą”, kai aplankėme ją namuose.
Pelenų duona
Juzefa Mickevičienė, 1919 metais gimusi Subačiaus miestelyje, buvo dešimtas vaikas šeimoje, tačiau namiškių gretas po karo išretino šiltinė ir cholera. „Mirė tėvas, sesuo ir trys vyresnieji broliai; mama maldavo Dievą, kad ir mane pasiimtų, nes tas, kuris stipresnis, rūpinosi žmonėmis ir gyvuliais, o manim nebuvo kam pasirūpinti. Brolis mane, trijų mėnesių amžiaus, girdė šarmu iš pelenų. Vaikščioti pradėjau tik dvejų metukų, paskui užsigrūdinau”, – pasakoja ponia Juzefa.
– Žemės neturėjom, nuomojom ir plūkėmės, o šešiolikmetis brolužis, tėvo vietą užėmęs, gale stalo sėdėjo ir duoną dalijo. Mokyklos nelankęs, bet apsiskaitęs, pradėjo melioracijos verslą. Uždirbdavo iki 30-ies litų per dieną. Aš buvau šešerių, kai jis baisiai norėjo ką pirkt už savo uždirbtus pinigus, bet su mama susibarė, mat vienai tekančiai už vyro sesei patalynės, kitai karvės reik.
Nieko nesakiusi šeimai, pasisamdžiau karves, avis ganyt; ir kai ūkininkas atvažiavo vežtis, buvo ir ašarų, šaukė, barė, bet pasakiau: „Pasisamdžiau – ir eisiu!” O rudenį, gavusi kiek bulvių, grūdų ir pinigėlių, džiaugiausi: štai aš ir nebe išlaikytinė!”
Baltos lankos – juodos avys
„Šešerius metus atganius, mano mokytojas (eidavau mokyklon nuo Visų šventųjų iki balandžio pabaigos) surado Kaune amatų mokyklą, kur nereikėjo mokėt už mokslą, buvo bendrabutis, tik reikėjo atidirbt. Man, keturiolikmetei, sesuo sutvarkė drabužius, peržegnojo ir įsodino į traukinį. Man tik kalbos labai nesisekė; šnekėdama tarmiškai, iš lietuvių tris turėjau, o kai prancūziškai burbuliuodavau, visa klasė išvirsdavo juokais… Kauno amatų mokykloj mokė siuvimo, mezgimo, virimo ir audimo”.
Mokslus baigusi Juzefa pradėjo dirbti Kauno muzikos centre. Išmokusi braižybos šventėms atvirukus piešė, mandolina, smuiku ir gitara griežė.
„Buvom geras choras, tai dažnai prezidentui Smetonai koncertuodavom, ir bažnyčiose. Muzikantai atnešdavo giesmes, dainas; išleidom kelis vadovėlius, kurių viršelio kaligrafiją, apipavidalinimą patikėjo man. Vėliau „XX amžiaus leidykla” palėpę skyrė spaustuvėj – gaudavom reklamos užsakymų iš Prancūzijos, Italijos, Austrijos, Vokietijos muzikos centrų; tai, matyt, galinga leidykla buvom. Nešdavau knygrišyklon Čiurlionytės kaimo dainų rinkinį, Švedo skudučių muziką, ir ką parašė Gruodis, Budriūnas, Tallat-Kelpša.”
Jaunystės pasipriešinimo kovos
Vėliau moteris perėjo dirbti mezgimo įmonę „Trikotažo prekyba”, kur mašinomis dirbo apie 200 darbininkų. Juzefa rankomis užuolaidas audė.
Darbe sutiko ir būsimąjį vyrą. Klaipėdos amatų mokyklą baigęs Mickevičius dirbo inžinieriumi.
„Dvi savaites vedę buvom, kai vyrą pirmą kartą sučiupo už tai, kad bare vokiečiams staliuko neužleido ir alaus į snukius šliūkštelėjo. Davė jam 12 parų, o paskui, po kelių mėnesių, pagavo į kariuomenę. Per tvoros skylę pabėgo jis pas tėvus, į Telšius, o aš – iš paskos…” – pasakojo Juzefa.
Nuo areštinės iki cirko
Žemaitijoje Juzefos vyras dirbo girininkijos lentpjūvėj, kol 1944-ųjų spalį užėję sovietai areštavo.
„Toks laikas prakeiktas buvo; štai kaimynas, lėtas, neraštingas šešių vaikų tėvas enkavėdistams rankas kojas bučiavo, kad tik nereikėtų jam kaimynų skųst ir įduot. Maniškis gavo dešimt metų Sibiro prisipažinęs, kad Kaune saugojo nuo okupantų užminuotus fabrikus. Buvo kaltinamas, kad išplėšė ginklų sandėlį, kad neva ruskiams kenkė”, – pasakojo moteris.
Būdama gyvanašle kelis metus žmonėms skalbė, tortus kepė, audė skareles. Kai sulaukė vyro, šis „liaudies priešas” fabrikuose darbo negavo. Kad išlaikytų šeimą, Juzefa dirbo Plungės melioracijoje, Dailės kombinate ir mokykloje. Ir dar pardavinėjo bilietus, kai atvažiuodavo teatrai ir cirkai. O jos numegztus stilingus drabužius urmu pirko partijos komiteto sekretorių žmonos.
Kaip paukščiai audimuose užgiedojo
„Vyras, iš lagerio grįžęs, kombinatui stakles padirbino, o paskui ir man, jomis kaklo juostas, takelius, skareles pradėjau austi, o paskui, gavusi dideles stakles, įnikau ir rankšluosčius, didelius kilimus austi”, – apie šviesesnius laikus prabyla žilagalvė.
Devintąjį dešimtmetį, kai iki nepriklausomybės dar toli buvo, moteris pradėjo į savo darbus Maironio žodžius austi. Vilniaus meno taryba nenorėjo priimt. Dailininkai sakydavo – reik austi kaip buvo nuo žalvario gadynės, kiti skatino – nenusileisk.
Rusai mažiau drebėjo, ar įtiks valdžiai, tad į pasaulines parodas vežė atrinkę mano dešimtis, šimtus patriotiškų juostų, rankšluosčių. Osetijoje, menu, labai šiltai priėmė.”
Klaipėdos dailės kombinate Juzefa Mickevičienė dirbo 47 metus. Ir čia savo audimų raštuose įterpdavo kokį neregėtą pakraštį, vazoniukus ir paukščius, kokių jokiuose muziejuose nepamatysi. Už tai tautodailininkę pats Paulius Galaunė per radiją, laikraščius išgyrė.
„Taip ir giedu tą savo giesmę po senovėj. Trys vaikai mano, būdavo, dar į mokyklą nėjo, jau tokioj kartono būdelėj sėdi – gintariukus apdirba. Dukrai stakles mano pirmąsias atidavėm. O ir aš, gintariukus variu apaugindama, būdavo, pirštus susikruvinu, nudeginu, bet nuo tos dienos, kai išvydau apmusijusius gintaro dirbinius viename Maskvos antikvariatų, po šiai dienai su jais nesiskiriu, papuošalus kuriu. Nors jau ranką reiks operuoti, riešą dar sukioju, ir netuščiai diena praeina. O ta fantazija – kaip gamtos…” – sako tautodailininkė Juzefa Mickevičienė.