Varpų gatvėje, kur statybininkai renčia pagerintus gyvenamuosius namus, vakarais netyla dainos. Po darbo vyrai sulenda į vagonėlius, susėda už baltų skobnių ir traukia ilgesingas dainas apie kurmį žemrausėlį, nupeštą žąsiną moliūgą, vainikuotas mergeles prie Dunojėlio ir prakalbintą širdį. Balsai jų gargždūs – it įrūdijusi geležis.
Ir taip kas vakarą – cingu lingu iki pirmos ar antros nakties. Pabaigai būtinai užplėšiami dzinguliukai.
O iš ankstyvo ryto – lygiai šeštą valandą – visi statybų vyrai jau būna sulipę ant stogo. Lygiomis kaip styga eilėmis kloja jie sau čerpes – nei dengėjams bloga, nei jiems galva sukasi žiūrint žemyn, nei vemti norisi. Tai bent statybininkai! Tai bent vyrai! O kiti ant žemės sėdėdami bijo nukristi.