Lietuvių liaudies išmintis sako – devynis kartus pamatuok, o dešimtą pjauk, deja Vyriausybė šios patarlės nežino ir gerai nepamatavusi nuo sausio 1d. įvedė Nekilnojamojo turto mokestį. Praėjo vos keliasdešimt dienų – pasipylė skundai, nepasitenkinimas, siūlymai keisti įstatymus. Naujas mokestis skaudžiausiai atsiliepė smulkiam verslui ir individualioms įmonėms, kurių apyvarta nedidelė, o mokestis išaugo 100 proc., o kai kada ir daugiau.
Vienas iš naujojo mokesčio įvedimo pretekstų buvo verslo sąlygų suvienodinimas. Vyriausybė nepaskaičiavo kokią įtaką mokestis turės smulkiesiems verslininkams. Žymiai padidėjusį Nekilnojamojo turto mokestį išgali mokėti tik didelę apyvartą ir pelną gaunančios organizacijos. Smulkieji verslininkai priversti keltis iš miesto centro į „pigesnius” rajonus, kur mažesni mokesčiai. Taigi išeitų, kad „socialiai orientuota”, kaip save vadina Vyriausybė, nemėgsta smulkiųjų verslininkų, nors patvirtino mokesčių lengvatas, kad ir milijoninius pelnus uždirbančioms naftos gavybos įmonėms.
Kokiems subjektams taikyti Nekilnojamojo turto mokestį palikta spręsti savivaldai. Kiekviena savivaldybė nuspręs kas mokestį mokėti turi, o kas ne. Tai tapo priemone reguliuoti nekilnojamojo turto rinką. Savivaldybės sprendžia kokie verslininkai ar jų grupės nemokės mokesčio, o tuo galima piktnaudžiauti ir ne sureguliuoti rinką, bet atvirkščiai – iškreipti. Taigi galima arba taikyti mokestį visiems, nors tai labai nepalanku smulkiesiems verslininkams, arba jo nerinkti, tokiu atveju savivaldybė neteks pajamų. Trečias kelias – apmokestinti tik tas organizacijas, kurios nedirba visuomenės interesui. Šis būdas painiausias, bet veikiant skaidriai, viešai ir atvirai, gal ir galėtų tapti naudingas gyventojams.
Mokesčius galėtų mokėti organizacijos, turinčios nenaudojamų arba ženkliai nugyventų patalpų bei pastatų. Dažnai miesto centre stovi apleisti pastatai, kurie bjauroja miesto veidą ir užima brangų plotą, kurio dabar ypač trūksta ir dėl to kyla kainos. Ką gali padaryti savivaldybė? Įspėti, kad susitvarkytų ar skirti kelių šimtų litų baudą, kuri nekeičia padėties. Mokestis už turto turėjimą, bet jo netinkamą naudojimą arba nenaudojimą būtų veiksmingesnė priemonė ir verstų neapsileisti.
Taip pat ne paslaptis, kad nekilnojamojo turto bendrovės, įmonės laukdamos euro įvedimo ir nuolat augant kainoms, turi sukaupę nekilnojamojo turto, kurio nenaudoja ir laukia tinkamo momento pelningai parduoti. Tačiau tai yra ekonomiką stabdantis veiksnys – trūksta patalpų, kyla kainos, o už tai mokame mes, vartotojai. Taigi būtų logiška, kad už tokį pasipelnymo būdą būtų sumokami mokesčiai į savivaldybės biudžetą.