Prieš dvejus metus prasidėjus pensijų reformai, daugelis lengviau atsipūtė, kad pagaliau pažvelgta realybei į akis ir kad dešimtmečius vyravę mitai apie natūralų pensijų valstybiškumą ėmė sklaidytis, užleisdami vietą racionaliam ir strategiškam mąstymui.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog senos tiesos taip lengvai nesitraukia ir kad visuotinio valstybiškumo ugdytojai yra pasiryžę kovoti ir išlaikyti kiek įmanoma daugiau pensijų sistemos vadžių valstybės rankose.
Kelia riziką valstybei?..
Dažnai galima išgirsti, esą pensijų reforma yra rizikinga, mat visa atsakomybė gula ant valstybės pečių ir taip neatsakingai rizikuojama viešaisiais finansais. Tačiau riziką viešiesiems finansams kelia tikrai ne pensijų sistemos reformavimas – didžiausia rizika neabejotinai glūdi status quo ir siekiuose ją išlaikyti.
Dabartinė sistema ir demografinė situacija reiškia, kad netrukus vyriausybės turės pradėti skolintis pinigų skylėms tarp mokestinių pajamų ir pensijų išmokų užpildyti. Neseniai „Standard & Poors” atlikta studija parodė, jog kai kurios Europos Sąjungos šalys, ypač tos, kuriose valstybinės pensijos ypač dosnios, rizikuoja artimoje ateityje išsiauginti ne mažesnes nei karo laikų dydžio skolas.
Neteisinga kalbėti apie pinigų trūkumą ir reformos keliamą riziką viešiesiems finansams, kai viešasis „Sodros” biudžetas šiandien administruojamas be aiškios ateities vizijos ir neatsižvelgiant į sistemoje užkoduotas rizikas.
Šiemet „Sodra” ir vėl giriasi didesniu biudžetu ir 22 mln. litų pertekliumi, o pertekliaus grietinėlė ir vėl nugriebiama trumpalaikiams politiniams interesams patenkinti, pinigus leidžiant kaskart vis dosnesnėms išmokoms. Didesnės išmokos didina įsipareigojimus ne tik šiandienos, bet ir ateities pensininkams, nors vargu ar ateityje bus kam tuos įsipareigojimus vykdyti. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija primena, kad nuo 2015 m. „Sodrai” prognozuojamas deficitas, ir valstybė bus nebepajėgi mokėti pensijų.
Atsakingai vertinant rizikas, „Sodros” perteklines lėšas labiausiai reiktų skirti ne išmokų auginimui, o pensijų reformos gilinimui – taip būtų ne didinama, o mažinama finansinė našta, o kartu ir rizika, laukianti jau artimoje ateityje.
Nors apie reformos rezultatus apskritai spręsti yra dar tikrai per anksti, nes investicijos yra ilgalaikės, vis dėlto galima drąsiai sakyti, kad esama pensijų reforma verta rimtos kritikos. Ši reforma gali, ir greičiausiai bus, diskredituota, kadangi kaupimui leidžiamos įmokos yra per mažos, o tai reiškia, kad santykiniai tų įmokų administravimo kaštai išauga, grąža sumažėja, palyginti su tuo, kas būtų spartesnės reformos atveju.
Siekiant efektyvios reformos, pirmiausia būtina didinti įmokos tarifą. Tačiau kai kurių politikų tarpe didesnės antrosios pensijų sistemos pakopos įmokos matomos tik kaip „peilis po kaklu „Sodrai”, kurios net „negali būti svarstomos”. Tačiau tokiu atveju labai svarbu aiškiai suformuluoti, ko mes siekiame šia reforma – ar valdantiesiems susikrauti geradarių vardo politinį kapitalą šiandien, ar ilgalaikio žmonių pensijų stabilumo?
… ir individui?
Taip pat girdime, kad pensijų reforma yra rizikinga, nes žmogui suteikiama per daug atsakomybės. Kartu vis daugėja siūlymų „išgelbėti” žmones nuo reformos suteiktų kelių procentų laisvės. Pats šviežiausias siūlymas – vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams, kuriems liko maždaug 5-10 metų iki pensijos, uždrausti dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose.
Toks siūlymas „apsaugoti” visuomenę yra ydingas. Pirmiausia, jis mažina pasirinkimo laisvę ir diskriminuoja dėl amžiaus ir pajamų. Antra, sprendžiama problema yra butaforinė, nes reformos dalyviai yra nuolat informuojami apie riziką, susijusią su amžiumi, pajamomis ir rizikingiausiais fondais. Disponuodami tokia informacija žmonės gali priimti sąmoningą ir gerai apgalvotą sprendimą, labiausiai atitinkantį jų galimybes, siekius ir gyvenimo būdą.
Tai, kad uždirbantiesiems mažiau nei 550 litų greičiausiai neverta investuoti į pensijų fondus dėl per mažos grąžos ar kad vyresnio amžiaus žmonėms, norintiems sumažinti riziką, apsimokėtų pervesti lėšas į mažesnio rizikingumo fondus, yra naudinga informacija, kuri padeda žmonėms priimti sprendimus. Tačiau sprendimus priimti už asmenį, uždraudžiant daliai žmonių pasirinkimą, būtų didžiulis žingsnis atgal.
Žmogui, nusprendusiam dalyvauti reformoje, iš tiesų tenka daug daugiau atsakomybės. Tik kažin ar tai galima vertinti kaip kažką smerktino. Priešingai, tai yra išeitis ir žmogui, ir valstybei; ir ne tik šiandien, bet ir po dešimtmečio.
Investicinė ar politinė rizika?
Diskusijos apie reformos keliamą riziką žmonių finansams ypač paaštrėjo praėjusį rudenį po „Ingo Baltic” bankroto. Tuomet pasigirdo siūlymų griežtinti pensijų fondų kontrolę, netgi kurti rezervinius fondus, nors pensijų fondai savo struktūra, administravimu ir priežiūra niekuo nepanašūs į subankrutavusią draudimo bendrovę.
Pensijų fondų, kitaip nei draudimo bendrovių, klientų turtas jau yra atskirtas nuo fondą valdančios bendrovės turto, o fondų dalyvių įmokos kaupiamos asmeninėse sąskaitose ir negali būti išmokamos kitiems. Taigi finansinių krizių atvejais pinigai išlieka saugūs: net jei fondas yra panaikinamas, pinigai yra perkeliami į kaupiančiojo pasirinktą kitą pensijų fondą ir administruojami kitos pensijų draudimo bendrovės, o kreditiniai reikalavimai nukreipiami tik į likviduojamo ar subankrutavusio fondo valdytojo turtą.
Ir pensijų reformos šalininkai, ir kritikai sutinka, kad didžiausia pensijų liberalizavimo rizika yra susijusi su akcijų nuvertėjimo rizika. Tačiau šiai rizikai sumažinti jau egzistuoja nemažai saugiklių: tai ir investicijų ilgalaikiškumas, mažinantis jautrumą trumpalaikiams akcijų rinkos svyravimams, ir fondų konkurencija bei jų teikiama informacija apie klientų sąskaitose esančias lėšas ir net apie potencialias mažesnės grąžos galimybes, taip pat akcijų diferencijavimas bei turto kaupimas depozitoriume.
Nenorintys rizikuoti visada turi galimybę pasirinkti konservatyvesnį fondą (jau dabar investicijos į skolos vertybinius popierius sudaro beveik du trečdalius visų investicijų, palyginti su akcijų dalimi, nesudarančia nė dešimtadalio). Svarbiausia, kad žmonės turi teisę rinktis – fondą, fondo valdytoją, investicijų rizikingumą ir kt., ir kad pasirinkdami jie patys priima sprendimus dėl savo ateities. Be abejo, tai rizikinga, tačiau su tokiais sprendimais ir tokiomis rizikomis susiduriame kasdien – planuodami ateitį, rinkdamiesi darbus, gyvenamąsias vietas, draugus. Ir neaišku, kodėl pensijos turėtų būti vertinamos kitaip ir kodėl būtent savo senatvę norėtume atiduoti į kažkieno kito rankas.
Taip pat sakoma, kad fondai rizikingi, nes nesuteikia grąžos garantijų – pensijų fonde pinigai gali ne tik užaugti, bet, tam tikrais atvejais, ir sumenkti. Tačiau garantijos dėl privalomos grąžos kaip tik reikštų didesnę riziką. Visų pirma sumažėtų pasirinkimo galimybė investuoti į saugesnius, bet mažiau pelningus fondus, arba atvirkščiai – į rizikingesnius fondus, kurie vienais metais gali būti labai pelningi, kitais – nuostolingi. Tai gali reikšti ir papildomas fondų išlaidas ir tokiu būdu viso mechanizmo pabranginimą ir sukauptų pensijų sumažinimą.
Tačiau svarbiausia – lėšų nuvertėjimo galimybė ir grąžos garantijų nebuvimas apsaugo nuo pensijų fondo bankroto, o siekiant didesnių garantijų, šis saugiklis būtų prarastas. Tariami garantijų mechanizmai tiesiog stumtų pensijų fondus vien tik didinti pensijų fondo grąžą ar sudaryti įspūdį apie tai, kol galiausiai galbūt paaiškėtų, jog visa ši grąža – tik butaforija. Šiandieninė pensijų fondų organizavimo sistema kaip tik užtikrina didesnį saugumą ir būtų nedovanotina klaida ką nors šioje srityje keisti.
Kritikai linksta pamiršti, kad pati „Sodra” yra itin rizikinga „investicija”. Pirma, neišvengiamai tirpstant biudžetui, „Sodros” grąžos garantijos taip pat sumažėja iki minimumo, ir rizikos saugiklių čia yra daug mažiau. Antra, „Sodra” yra nepatikima, nes įstatymo leidėjas gali bet kada pakeisti pradines sąlygas (pensijos amžių, išmokų dydį ir kt.).
Pensijų reforma iš esmės ir yra grindžiama tuo, kad asmuo prisiima atsakomybę už savo ateitį, nes akivaizdu, kad suplanuoti valstybiniai projektai nebepajėgia užtikrinti pensinio amžiaus žmonių finansinio saugumo ir kad palikti ateitį politikų malonei būtų mažų mažiausiai naivu. Juolab kad priimant sprendimus dėl išmokų, kitoje svarstyklių pusėje neabejotinai svyruos tokie politiškai skausmingi sprendimai kaip socialinio draudimo mokesčio didinimas. Galiausiai – „Sodros” įmokos nesukuria mokėtojui jokios nuosavybės, išskyrus labai abejotiną „teisę” susirinkti įmokas iš būsimų kartų.
Nors investicinė rizika pensijų fonduose visada egzistuoja, ji yra nepalyginama su politine, kuri visiškai nepriklauso nuo rizikuojančiojo, kuri negali būti kontroliuojama ir kuriai, kitaip nei investicinei rizikai, nėra saugiklių.
Blogiausia, kad ir dabartinė pensijų reforma neapsaugo būsimų pensininkų nuo politinės rizikos: ir dėl to, kad politikai intensyviai siekia išlaikyti kontroliuojantį vaidmenį šioje srityje, ir dėl to, kad privačių įmokų dalis vis dar sudaro tik bandomąjį minimumą. Kad reforma duotų kuo geresnius rezultatus, ji turi būti ne ribojama ir varžoma, o vykdoma iš esmės ir ne žaisliniais procentais.