Birželio 14 d. minėjome „Gedulo ir vilies” dieną. Apie pačius renginius, vykusius Ratnyčioje ir Druskininkuose, nieko nerašysiu. Kas dalyvavo, turi savo nuomonę. Mane iki ašarų skaudina kiti dalykai.
Apie mediciną kalbėti jau neapsiverčia liežuvis. Kol mes per okupaciją gynėme Tėvynę ir dabar 15 metų gyvename „suveržtais diržais”, dalis mūsų išmintingųjų tapo milijonieriais, o mums netgi reabilitacinio kampo jau neliko. Nenusipelnėme gyventi geriau.
Moralė kitose valstybėse gal turi vertę. O pas mus? Štai, kad ir šis vaizdelis. „Gedulo ir vilties” dienai birželio 14-ajai paminėti buvo išreklamuota renginių programa. Ji kabojo stende ir prie „Iki” parduotuvės birželio 13 d., o gal ir anksčiau. Ateinu pavakarę dar kartą susipažinti su programa, o jos jau nėra. Toje vietoje puikuojasi restorano „Kolonada” visos savaitės renginių programa, prasidedanti 17-26 birželio dienomis. Pamaniau, kad nenaudėliai birželio 14-osios programą nuplėšė ir liko tuščia vieta. Tačiau knietėjo pažiūrėti, kas gi liko po „Kolonados” reklama. Ir atradau, kad ji užklijuota ant 14-osios dienos renginių programos. Kitoje stendo pusėje užklijuotas dar vienas toks pats „Kolonados” plakatas. Neturiu jokių piktų kėslų prieš „Kolonadą” ir jos renginius, tačiau supratau, kad politkaliniams, tremtiniams ir jų vaikams jau neliko vietos ir laisvoje Lietuvoje.
Išdrįsau nuimti „Kolonados” plakatą birželio 14-osios rytą. Atnešiau į redakciją ir supažindinau su šiuo „siurprizu” „Kolonados” administraciją. Birželio 15 d. programą sugrąžinau į tą pačią vietą, stende prie „Iki”.
O kokioje pagarboje mūsų tautinė-valstybinė vėliava ir Tautinė giesmė – himnas? Laidojant Šv.Tėvą Joną Paulių II, Vilniuje valstybinė vėliava iškelta su, vietoje gedulo juostos, užrištu juodu šiukšlėms surinkti skirtu plastikiniu maišu.
Ne ką geresnė padėtis ir mūsų taip garsinamame kurorte. Gedulo ir vilties dieną tik kur ne kur buvo iškeltos vėliavos ir ne su juodais kaspinais, tik su užrištais mažais, vos matomais kaspinėliais. Kilus skandalui Vilniuje, buvo paaiškinta, kad juodas kaspinas turi būti vidutinio pločio, dvigubo ilgio ir tik 0,5 metro trumpesnis už vėliavos ilgį. O jau vėliavų spalvos taip išblukusios (ypač butų ūkio), kad gėda ir žiūrėti. Jokioje pasaulio valstybėje tokios nepagarbos valstybinei vėliavai tikriausiai nesurasime. Gal jau gana, nesijuokime patys iš savęs, nejuokinkime kurorto ir neskaudinkime tų, kurie savo krauju ir gyvybės kaina gynė valstybingumą ir vėliavą.
Tautinė giesmė – himnas, kurią mes, pogrindžio eucharistijos bičiuliai, giedojome per visą okupacijos laikotarpį Vasario 16-ąją, nebijodami areštų, o broliai ir sesės su pasididžiavimu giedojo ir tremtyje, ir kalėjimuose. Šiandien, minėdami Gedulo ir vilties dieną, himno nepagiedojome net savo žuvusiems už laisvę, laisvoje Lietuvoje.
Dažnai piktnaudžiaujame Dievo žodžiu, o patys jo nesilaikome. Tai atsispindėjo vyskupo Sigito Tamkevičiaus žodyje Seime, minint birželio 14-ąją. Tapome išoriškai „žvangantis varis ir skambantys cimbolai”. Gal ir per skaudžiai išsakiau savo susirūpinimą, nes dažnai mintimis nuklystu „prie tos balos, prie tos duobės, prie to durpyno, žvyryno”, kaip ir daugelis mano likimo brolių ir sesių, ieškodama 1945 m. birželio 26 d. Marijampolės kalėjime nukankinto, išniekinto ir įmesto į balą ar į žvyrduobę tėvelio kūno. Mes neturėjome vaikystės, jaunystės. Nesišaipykite iš mūsų ir mūsų patriotinių jausmų senatvėje ir valstybingumo simbolių – himno ir vėliavos. Jei ką įžeidžiau – atsiprašau. Ilgiau tylėti negaliu, nes tos pačios klaidos kartojasi jau penkiolikti metai. Ar ir toliau taip gyvensime be atsakomybės ir auginsime jaunąją kartą?
Kario savanorio (po mirties) Vaclovo Padegimo dukra Genovaitė Čiurlionienė