Statybos įmonių, profesinių mokyklų vadovai bei Lietuvos statybininkų asociacijos vadovybė svarstė, ką daryti, kad šalies statybose netrūktų darbo rankų. Darbininkai iš Lietuvos jau ne tik patys važiuoja į Airiją, Angliją, bet ir tų šalių darbdaviai jau ieško jų mūsų šalyje.
Skamba lyg varpas – ne tik iš sostinės Vilniaus, bet ir iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, kitų regionų statybviečių – stinga darbo rankų. Paskaičiuota – jeigu statybos ir toliau augs panašia sparta (pernai jų apimtys padidėjo beveik 10 proc. ir priartėjo prie 6 milijardų litų ribos), kasmet reikės papildomai 7-8 tūkstančių darbuotojų. Lietuvos darbo biržos duomenimis, kas penkta laisva darbo vieta dabar yra skirta statybininkams.
Statybos įmonių vadybininkai, praradę viltį ir atmušę kojas beieškodami specialistų, vis dažniau varsto Migracijos departamento duris – leiskite pasikviesti jų iš Baltarusijos, Ukrainos. Bet šulinys visur su dugnu, ir ne tik lietuviai žino, kur yra Airija ar Anglija.
Kaip išsisukti iš užburto rato, svarstė Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) įmonių, Mokslo ir švietimo ministerijos, statybininkus rengiančių mokyklų vadovai ir specialistai.
Vienas iš kelių – diegti naujas medžiagas ir technologijas, kelti darbuotojų kvalifikaciją ir didinti darbo našumą, kuris gerokai atsilieka nuo ES šalių senbuvių. Nereikia atmesti galimybės apmokyti ir nukreipti į statybvietes neturinčius darbo, ieškoti laisvų darbo rankų atokesniuose nuo šalies centro regionuose.
Tačiau LSA prezidento Adakro Šeštakausko nuomone, pagrindinis rezervas – jaunųjų statybos darbininkų rengimas profesinėse mokyklose. Anot jo, jeigu mokyklos juos svetingai sutiks ir nuoširdžiai mokys, o būsimieji darbdaviai priims į praktikas, geriausiems skirs stipendijas, vėliau garantuos padorų atlygį, į statybvietes įsilies jauni ir kvalifikuoti žmonės.