Nesėkminga euro įvedimo epopėjos atomazga gali sukelti nekilnojamojo turto kainų burbulo sprogimą
Anonsavus SEB Vilniaus banko analitikų parengtos Lietuvos makroekonomikos apžvalgos pagrindinę temą – pasirengimą litą keisti euru, vienoje didžiausių sostinės konferencijų salių „Hotel Reval Lietuva” viešbutyje nebuvo kur obuoliui nukristi. Artėjant lemiamiems valiutinės revoliucijos sprendimams įmonių vadovai itin aktyviai domisi būsimomis verslo aplinkos, palūkanų normų, mokesčių ir pan. permainomis.
Nepatogūs atsitiktinumai
SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda, komentuodamas mūsų šalies makroekonominių rodiklių atitikimą Mastrichto kriterijams, euro įvedimą kitąmet prilygino sėkmingam šuoliui į paskutinį nuvažiuojančio traukinio vagoną.
„Lietuva, atitinkanti Mastrichto kriterijus šių metų viduryje, būtų veikiau laimingas atitiktinumas, o ne dėsningumas. Visų pirma taip yra todėl, kad ypač mažus trijų stabiliausių Europos Sąjungos valstybių infliacijos rodiklius pastaruoju metu lėmė taip pat specifiniai ir atsitiktiniai veiksniai. Tarkim, Olandijoje staiga ženkliai atpigo švietimo paslaugos, o Suomijoje net 12 proc. smuktelėjo alkoholio kainos. Teoriniu požiūriu būtų teisinga eliminuoti tokias šalis iš sąrašo Mastrichto konvergencijos kriterijui apskaičiuoti”, – pastebėjo G.Nausėda.
Ekspertas Mastrichto sutarties konvergencijos kriterijų sistemą pavadino „morališkai pasenusia”, nes, sukurta prieš daugiau kaip 15 metų, ji turėjo padėti suvienodinti tuometinių ES narių finansų sistemas, o ne spręsti ekonominio išsivystymo netolygumo problemas. Tuo metu net kalbos nebuvo apie tai, kad buvusios komunistinio bloko šalys jau pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį mindžikuos prie euro zonos vartų.
G.Nausėdos teigimu, neįvertinus tokių permainų, Mastrichto kriterijų infliacijos kriterijaus nustatymo metodologijoje atsirado akivaizdus trūkumas – čia neatsižvelgiama į visose Europos Sąjungos naujokėse veikiantį vadinamąjį Balassa-Samuelsono efektą. T.y. dėl dinamiško ūkio augimo atsirandantį spartesnį kainų didėjimą, palyginti su ES senbuvėmis.
„Šis efektas Lietuvoje buvo prislopintas 2002-2003 metais, kai išryškėjo defliacinės tendencijos litui sustiprėjus JAV dolerio atžvilgiu. Tačiau pastaraisiais metais padėtis dramatiškai pasikeitė. Legalaus darbo paieškos ir masinė emigracija „nusausino” vietos darbo rinką ir lėmė sparčiausią nuo Nepriklausomybės atkūrimo darbo užmokesčio didėjimą. Konkurenciniai ūkio sektoriai, siekdami išsilaikyti rinkoje, yra priversti atitinkamai kelti darbo našumą, tačiau atlyginimų augimas persimeta ir į nekonkurencinius paslaugų sektorius, kuriuose darbo efektyvumo plėtra nepaveja didėjančių algų. Dėl šio reiškinio atsiranda paslaugų infliacijos tendencijos”, – aiškino G.Nausėda.
SEB Vilniaus banko analitikas atkreipė dėmesį ir į tai, kad siekdama įsivesti eurą Lietuva yra priversta priimti euro zonai nepriklausančių ar nacionalinių valiutų atsisakyti ketinančių šalių gerokai vėliau iššūkius.
„Antai Lenkija, eurą įsivesti planuojanti 2010-aisiais, šiuo metu net nepriklauso VKM-II (antrajam valiutų keitimo mechanizmui), turi laisvai plaukiojantį valiutos kursą ir sprendžia visiškai kitokius makroekonomikos uždavinius. Tarkim, Lenkijoje praėjusių metų infliacija siekė 1,9 proc., tačiau toks rodiklis buvo pasiektas keliant nominalų zloto kursą euro atžvilgiu – per paskutiniuosius dešimt mėnesių zlotas pabrango net 8,7 proc.”, – pastebėjo G.Nausėda.
Europos (ne)malonė
Kalbėdamas apie dabartinę padėtį ekspertas nurodė, jog, nepaisant šių metų pradžioje kiek padidėjusios infliacijos, Lietuva vis dar turi galimybių įsivesti eurą 2007-aisiais. Bet vien šalies pastangų Mastrichto sutarties infliacijos kriterijui įvykdyti gali nebepakakti, jei šis bus apskaičiuojamas be išlygų (pvz., nebus vertinamos tik euro zonos narės) ir sudarys 2,6-2,7 procento.
„Būtų gana apmaudu nepatekti į pirmąjį euro zonos plėtros etapą ne tik dėl to, kad mūsų šalis praleistų puikią progą pagerinti investicinį įvaizdį ir paspartinti ekonomikos augimą, bet ir todėl, jog ateityje būtų daug sudėtingiau įsisprausti į Mastrichto sutartimi nustatytą infliacijos limitą. Galima neabejoti, kad brangstančios dujos, o po antrojo Ignalinos AE bloko uždarymo – ir elektros energija sukels šildymo bei komunalinių paslaugų kainų laviną. Ateityje ne tik Lietuva, bet ir daugelis kitų Vidurio bei Rytų Europos valstybių patirs didžiulių problemų siekdamos įgyvendinti Mastrichto sutarties infliacijos konvergencijos kriterijų”, – prognozavo SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas.
Pasak G.Nausėdos, kol infliacijos padėtis Lietuvoje netapo kritinė ir viską sprendžia dešimtosios procento dalys, būtina išnaudoti visas dialogo su Europos Sąjungos institucijomis galimybes. T.y. bandyti įtikinti, jog infliacijos augimą lemia ne prastas šeimininkavimas šalies ūkyje, o objektyvios, nuo Lietuvos nepriklausančios aplinkybės.
Šį antradienį būtent tai ir bandė padaryti Frankfurte prie Maino su Europos Centrinio Banko (ECB) vadovu Žanu Klodu Trišė susitikę Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas, LB pirmininkas Reinoldijus Šarkinas ir finansų ministras Zigmantas Balčytis.
„Mes atsivežėme grafikus, parodėme, kaip mūsų ekonomika ir finansiniai rodikliai vystėsi per pastaruosius 6 metus. Ar jiems viskas aišku? Neabejoju, nes jie turi visą informaciją. Mes galbūt ją daugiau susisteminome”, – po susitikimo teigė A.Brazauskas.
Tuo tarpu ECB vadovas, ne kartą viešai sakęs, kad Lietuva turi pademonstruoti ne šiaip mažą infliaciją, sureguliuotą aritmetiškai, o įrodyti, kad šalies ekonomika stabili, po susitikimo buvo itin nekalbus ir susilaikė nuo bet kokių komentarų, ar Lietuva nuo kitų metų galėtų būti priimta į euro zoną.
„Negaliu įvardyti Lietuvos problemų, aptarėme abiem pusėms svarbius klausimus”, – Lietuvos televizijai sakė Ž.K.Trišė.
ECB žadėjo griežtai laikytis Mastrichto sutarties, Lietuvos atstovai tam pritaria, tačiau norėtų aiškumo, kurių mažiausią infliaciją turinčių šalių rodikliais vadovausis ECB, formuodamas Mastrichto kriterijų. Atkreipiamas dėmesys, jog, tarkim, Lenkija šiuo metu gali pasigirti maža infliacija, tačiau ji sąlygota ne ilgalaikio ekonomikos stabilumo, o grynai valiutų politikos. Tuo tarpu Lietuvoje tik nežymiai Mastrichto kriterijų viršijanti infliacija yra sąlygota energetikos išteklių brangimo, o ne ekonomikos pablogėjimo. Be to, ekspertai prognozuoja, kad įvedus eurą infliacija kitų metų viduryje būsianti suvaldyta.
„Dėl infliacijos rodiklio apskaičiavimo galimi keli variantai – tai turėtų būti pačios stabiliausios valstybės, kurios dirbtinai nedidina arba nemažina kainų, ir manau, kad ECB tą supranta”, – kalbėjo Z.Balčytis.
Tuo tarpu SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas abejojo, ar ES institucijos bus suinteresuotos daryti net menkiausias nuolaidas Lietuvai.
„Nors Lietuva labai maža ir euro įvedimas mūsų šalyje neturėtų jokios reikšmingos įtakos visai ES ekonomikai, nepatogumų galėtų sukelti pats išimčių darymo precedentas. Juo labiau kad euro zonos kandidatė Slovėnija, preliminariais vertinimais, Mastrichto kriterijus ir šiaip turėtų įveikti be didesnio vargo, o Estija jau praktiškai atsisveikino su viltimi eurą turėti 2007-aisiais”, – sakė G.Nausėda.
Svarbiu dalyku, lemiančiu ES galingųjų skepticizmą, jis pavadino neišvengiamai padidėsiantį BVP augimo tempų skirtumą ir verslo ciklų neatitikimą plečiant euro zoną naujomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis. Naujosios ir senosios Bendrijos šalys dėl skirtingos ekonomikos struktūros nevienodai reaguoja į bendrus ekonomikos šokus. Dėl finansinių sistemų ypatumų ECB pinigų politikos sprendimų perkėlimas į nacionalinę „dirvą” gali duoti skirtingus rezultatus. ECB būtų labai sunku rasti visiems bendrą vardiklį, todėl tikėtina, kad jis neįtiks niekam ir bus kritikuojamas iš visų pusių. Tikėtinas scenarijus – palūkanų norma būtų palaikoma aukštesniame lygyje.
Iliuzijų sklaidymosi metas
SEB Vilniaus banko analitikai prognozavo, jog šių metų viduryje Lietuva sulauks nepalankaus sprendimo dėl euro įvedimo, su itin rimtomis bėdomis gali susidurti nekilnojamojo turto rinka.
„Euroeuforija suformavo nekilnojamojo turto kainų burbulą, nes daugelis žmonių buvo įsitikinę, jog litą pakeitus ES valiuta į mūsų šalį plūstelės užsienio investicijos ir tiek komercinės paskirties pastatai, tiek gyvenamosios patalpos brangs keletą kartų.
Dėl šių iliuzijų padėtis ypač dramatiškai pasikeitė per pastaruosius šešis mėnesius, kai nekilnojamasis turtas brango kiekvieną savaitę. Tokie reiškiniai kelia nerimą visiems blaiviau mąstantiems ekonomistams, nes toks kainų pūtimasis neturi jokio realaus pagrindo. Kadangi maždaug 20 – 30 proc. perkančiųjų būstus tai daro tik norėdami lengvai pasipelnyti, euro neįvedimo atveju atsidurs keblioje padėtyje. Tikėtina, kad dalis jų puls pardavinėti namus ir butus, padidins pasiūlą ir smarkiai numuš kainas.
Tačiau net ir tuo atveju, jei 2007-aisiais euras bus įvestas, atomazga greičiausiai bus panaši, nes su tuo siejami nekilnojamojo turto brangimo lūkesčiai yra akivaizdžiai perdėti. To, ko yra tikimasi – dvigubo ar trigubo kainų kilimo, tikrai nebus, nes tam tiesiog nėra jokių fundamentalių priežasčių. Galima tik apgailestauti, kad kai kurie žmonės pasidavė šiai psichozei”, – sakė G.Nausėda.
Eksperto teigimu, kuo labiau pučiasi kainų burbulas, tuo skaudesnis bus jo sprogimas ir susidūrimas su realybe.
Šiuos samprotavimus patvirtina ir kai kurios nekilnojamojo turto agentūros. Antai, „Ober-Haus” duomenimis, spekuliacijos tempai auga nė kiek ne lėčiau nei naujos statybos butų kainos. Juo labiau kyla kainos, juo labiau gausėja ir norinčiųjų lengvai pasipelnyti – dažnai butai pakeičia ne vieną šeimininką.
Per pastaruosius 3 mėnesius naujos statybos butų kainos Vilniuje kilstelėjo dar apie 15 proc., o šiuo metu yra parduota arba rezervuota beveik 70 proc. iš daugiau nei 5,2 tūkst. butų, kuriuos planuojama baigti statyti iki 2006-ųjų pabaigos.