Stintos, kaip ir lašišos, sykai, vėgėlės, menkės ir strimelės, pagal vieningą ichtiologijos mokslo išvadą priklauso arktiniam šaltavandenių žuvų kompleksui, paplitusiam Baltijos jūros baseine po ledynmečio epochos.
Iki pastarojo laiko iš Osmeridae šeimos Baltijoje, jos gėlavandenėse įlankose, didesnių upių žemupiuose, ledynmečio ežeruose sutinkama praeivė, arba jūrinė stinta Osmerus eperlanus, ir dvi jos gėlavandenės morfos – Kuršių mariose mažoji stintelė m. spirinchus, o rytinėje Lietuvoje – ežerinė stinta m. relicta. Praeivės jūrinės stintos, dar vadinamos didstintėmis, užauga ir subręsta jūroje, bet neršti kasmet migruoja į Kuršių marias ir didesnių upių žemupius. Stintelių, rusiškai „snietok”, daugiausiai susitelkia gilesnėje Rusijai priklausančioje marių dalyje ir jos neršia pavasarį rytinėje marių priekrantėje ir tik retkarčiais didesnių upių žiotyse. Stintos m. relicta yra tik rytinės Lietuvos gilesnių ežerų šaltavandenės gyventojos. Praeivės stintos masiškai lytiškai subręsta ir neršia 3-4, stintelės –1, ežerinės – 2-3 gyvenimo metų. Praeivės neršia keletą kartų, užauga iki 28 cm ilgio ir 180 g svorio. Stintelės po pirmojo neršto, būdamos 6-9 cm ir 1,2-3 g svorio, žūva, kiek didesnės ežerinės stintos neršia ir pakartotinai.
Praeivių stintų laimikiai. Iki 20-ojo šimtmečio pabaigos jų buvo galima žvejoti be jokių apribojimų, išskyrus sovietmečio periodą, kai Baltijos priekrantėje galiojo pasienio režimo suvaržymai. Todėl pirmą kartą didesnis – 12 t stintų laimikis jūroje buvo užregistruotas 1992 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Po septynerių metų užregistruoti laimikiai ekonominėje zonoje ir priekrantėje išaugo iki nebūto – 212 t dydžio. Kuršių mariose 1970-1974 m. užregistruoto laimikio vidurkis siekė 424 t, o 1965-1969 m. Nemuno žemupyje – 236 t, o dabar mariose ir upėse stintų sugaunama jau apie du kartus mažiau. Todėl, manau, kad, nesaikingai žuvaudami tinklais priešnerštines stintas Baltijoje ir per patį nerštą mariose ir Nemuno žemupio atšakose, netrukus patirsime tokį išteklių būklės reiškinį, kokį patyrė Rusijos žvejai Aistmarėse, o Latvijos žvejai Rygos įlankoje.
Stintelių laimikiai. Šių kvapių žuvyčių ištekliai ir laimikiai, palyginti su jūrinėmis praeivėmis, per paskutinį šimtmetį pakito kur kas reikšmingiau. Docento J. Maniuko duomenimis, didžiausias stintelių laimikis su jūrinių stintų priemaiša 1936 m. mariose siekė 9 tūkst. tonų ir visų žuvų gavyboje sudarė beveik 62 procentus.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir vėliau nemaži kiekiai būdavo apdorojami ir Labguvos žuvų gamykloje įrengtose krosnyse. Jose sūriame vandenyje perplautas stinteles karštai išdžiovindavo ir, sudėtas į specialias pakuotes, pateikdavo kaip maisto prekę. Sekant labguviečių pavyzdžiu, 1950-1970 m. stintelės buvo apdorojamos ir Nidoje prie rūkymo cecho įrengtose krosnyse. Čia pagaminta ilgai negendanti sūroko skonio produkcija ypač didelę paklausą turėjo tarp alaus mėgėjų.
Keletą sovietmečio dešimtmečių stintelių ištekliai ir laimikiai Kuršių mariose buvo dar gana dideli ir jų didžiąją dalį net naudojo pašarinių miltų gamybai. Rusijos žvejai stinteles gaudė be jokių apribojimų gretiminiais tralais ir smulkiaakėmis gaudyklėmis – gigantais. Lietuvos žvejai nemažus laimikius sugaudavo traukiamaisiais tinklais ir venteriais Skirvytės žiotyse. Rekordinis laimikis – 2970 t mariose ir 58 t Nemuno deltos atšakose žemiau Rusnės buvo užregistruotas per 1965-1969 metus. Stintelių ištekliai marių baseine katastrofiškai sunyko per paskutinį dešimtmetį. Pavyzdžiui, kaliningradiečių 2000-2004 m. užregistruoto laimikio vidurkis siekė tiktai 7 t, o stintelių laimikio upių žiotyse mūsų žvejai net neberegistravo. Dėl tokio nemalonaus reiškinio Kuršių marių baseino žuvininkystėje labai pablogėjo visų vertingų plėšriųjų žuvų – sterkų, vėgėlių, ungurių ir ešerių mitybos ir populiacijų atsikūrimo sąlygos. Kodėl taip įvyko, dabartiniai žuvininkystės mokslo korifėjai su aplinkosaugininkais paaiškinimo dar nedavė, o tai padaryti labai reikėtų.
Ežerinių stintų ištekliai. Per keletą pastarųjų dešimtmečių panaši depresija ištiko ir šių agurkais kvepiančių žuvelių išteklius. 1950-1970 m. ežerinių stintų versliniai laimikiai rytinės Lietuvos gėluose ežeruose buvo dar didoki ir kito iki 55 t (1963 m.). Dabar šios žuvys, kaip verslo objektas, oficialioje statistikoje nurodomos ne kasmet. Laikantis Lietuvos aplinkos ministro A.Kundroto 2006 m. vasario 24 d. įsakymo, specializuota stintų žvejyba gali būti vykdoma tiktai Dusios, Baltųjų Lakajų, Juodųjų Lakajų, Luokesų, Virintų, Siesarties, Baluošo, Zaraso ežeruose ir Antalieptės mariose.
Iš to, kas pasakyta, darau tokią išvadą: siekiant ilgiau išsaugoti geros būklės praeivių jūrinių stintų išteklius – svarbiausia sunorminti jų gaudymo kvotavimą Baltijos priekrantėje ir suefektyvinti populiacijos apsaugos priemones per neršto migracijas mariose ir pačiose nerštavietėse. O gėlavandenių stintelių ir ežerinių reliktinių stintų ištekliams atgaivinti iki netolimos praeities lygio realių galimybių, matyt, jau nebėra, nes šios populiacijos per daug išseko.