Šįvakar 19 val. Baroti galerijoje (Aukštoji g. 3/3a) klaipėdietis menininkas Darius Vaičekauskas pristatys savo asambliažų / industrinės juvelyrikos parodą „Industrinio imperializmo mutacijos”.
Parodos autorius 2000-aisiais baigė freskos ir mozaikos specialybės studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2000-2003 metais studijavo kultūros vadybą ir kultūros politiką. Dirba Klaipėdos dailės parodų rūmuose vadybininku. Jau spėjo pasireikšti kaip fotografas, meno projektų kuratorius ir savitas menininkas. D.Vaičekauskas bendruose meno projektuose dalyvauja nuo 1999-ųjų, yra surengęs penkias autorines parodas.
D.Vaičekauskas jau eksponavo savo fotokoliažus, buitinius socialinius fotoreportažus, rankų darbo knygeles, neseniai Dailės parodų rūmuose pradėjo leisti nekomercinį kultūrinės (kontra)bandos žurnaliuką „5 REISAS” ir pasinėrė į asambliažų kūrimą.
– Vis nerimsti, ieškai naujų kelių ir būdų save išreikšti? – prieš vernisažą kamantinėjome menininką.
– Mano giliu įsitikinimu, menas kuriamas ne menui, o žmonėms. Menininkas savo kūryboje bei raiškos formose negali varžyti savęs. Kurdamas jis neprivalo užsisklęsti savo atrastoje stilistikoje, žanre, lengvai atpažįstamoje savo paties išraiškoje. Menininkas turi būti įvairiapusis, įvairialypis ir nereprodukuot savęs. Nebent tai yra būtina.
– Kodėl savo asambliažus vadini industrine juvelyrika?
– Todėl, kad ji yra. Šios parodos kontekstualusis bei idėjinis dešifravimas būtų toks…
Kai industrinė revoliucija sudarė sąlygas gausėti ir pigti masinio vartojimo produktams, atsirado poreikis individualiai sukurtiems prabangos daiktams.
Lietuvoje pirkėjams gali atrodyti įdomus auksinių papuošalų su brangiais ir pusiau brangiais akmenimis pardavimo būdas. Vitrinose besipuikuojanti brangi juvelyrika dažniausiai – ne tikra, o identiškos originalų kopijos.
Į bet kurį meno kūrinį galima žiūrėti kaip į produktą. Tada kūrėją galima vadinti gamintoju, o meno kūrinį įsigijusį asmenį – vartotoju. Ši supaprastinta schema leidžia lengviau suvokti juvelyrikoje vykstančius procesus.
Juvelyrika gali tapti viskas. Ji gali būti neelegantiška, ją galima tvirtinti ant bet kokios kūno dalies, juvelyrika gali tapti savo pačios karikatūra.
– Tu irgi šaipaisi ar rimtai?
– Nebūtina į viską žiūrėti rimtai. Menas savyje slepia nemažą dozę ironijos bei žaidimo elementų. Tačiau rimtas žaidimas visada atrodo elegantiškesnis.
– Kodėl savo darbų parodą pavadinai industrinio imperializmo mutacijomis?
– Globalinis vartotojiškos visuomenės imperializmas mutuoja. Nuolat. Tai faktas. Industrinis menas privalo į tai atsižvelgti. Socialinių veiksnių interpretavimas meninėmis priemonėmis tampa ypač aktualus.
– Ir konvejeriniu būdu sukurtą kūrinį galima įvardinti industriniu menu?
– Tai priklauso nuo požiūrio. Ne viskas auksas, kas auksu žvilga. Bet ir ne visas auksas žvilga. Reliatyviai pigios medžiagos, netikras auksas, industrinė sidabro imitacija bei kiti niekučiai gali sukurti prabangaus žvilgesio efektą. Popmeno bei saldaus kičo elementai tik sustiprina šį malonų įspūdį.
– Tai kaip neapsigauti?
– Be gilaus, kritinio ir analitinio žvilgsnio tik slysite paviršiumi. Nepasitikėkite klaidingomis supančios realybės vizijomis. Ieškokite savęs patenkinimo mene bei laukite mistiškojo katarsio. Jis netoliese.
D.Vaičekausko asambliažų paroda Baroti galerijoje veiks iki kovo 23-iosios. Autorius linki visiems smagaus žaidimo.