Senelis Stanislovas Urbonas, žinoma, ne kasdien nusiskuta. Kai tau netoli šimto metų, tai padaryti nelengva. Pabandyk kokiame stalčiuke ar lentynėlėje surasti savo laikų skustuvą, kai viskas apkrauta žento pamėgtomis reklaminėmis skutimosi įmantrybėmis. Su tomis vienkartinėmis „plastmasikėmis” senas žmogus nelabai moka apsieiti.
Prisiminimų vidurdienio šventadienis. Tiesiog nesmagu prieš savo moterį pusiau luptam, pusiau skustam atsistoti. Skutimasis labai patogus laikas pamąstyti. Aštrumu braukdamas per skruostą tarytum jauti pirmą pabučiavimą, net oda tampa lygi ir maloni. Kad būdamas švarus veltui neleistum laiko, iš virtuvė kvieti prie puodų tupinėjančią pačią.
Jos rankose virpančiame samtyje – pusė jūsų gyvenimo. Ne tik sriubos šaukštas, skerstuvių kąsnis, bet ir prieskoniai, ir druska, kurie jųdviejų į bendro gyvenimo katilą sudėti.
Po tokios lyriškos pokalbio įžangos, trobos kampe atsisėdam ir pradedam galvoti, už kokias nuodėmes žmonija iki gyvos galvos nuteista meilei. Mes, senamadiški žmonės, žinom, kad jausmų negalima parodyti per televizorių ar išdainuoti kokiame nors „Danguje”..