Atrodo, 2000-ųjų žiemą, o gal metais anksčiau, mačiau kurapkų pulkelį pačiame Vilniaus centre, Neries slėniuke, ties Baltuoju tiltu nuo laukų vėjų slapukaujančias. Kiekvieną pavasarį Tauro kalno medžiuose plyšauja (kvatoja?) žalioji meleta, o Vilnelės pakrančių lakštingalos štai jau gal aštuoni šimtai metų susitaikė, kad jų giesmių ne piemenėliai, o sostinės pilėnai klausosi.
Įsivaizduoju, kaip žavėjosi šiais koncertais romantizmo epochos vilniečiai. Nesunku nuklysti į tą metą – XIX amžiaus Lietuvos meno kultūros šedevras – Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumas” tarsi epochos dvasios geografijos atlasas – perkelia į 1847-uosius prie Katedros, kviečia į Šnipiškių priemiestį, Kalvarijas, Verkius, dangina į Antakalnį prie apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, prie Šv. Onos bažnyčios,į Domininkonų gatvę.
Kas nenorėtų pasižvalgyti nuo Vizitiečių aukštumos, atsidurti universiteto Didžiajame kieme šaunių studentų ir profesorių būrelyje ar nuostabiojoje Aušros vartų gatvėje!