Metų pradžioje sumažėjęs dujų tranzitas į Vakarus privertė Europą susimąstyti apie būtinybę paspartinti bendros energetikos strategijos kūrimo procesą ir sumažinti atskirų šalių priklausomybę nuo vieno kuro tiekėjo. Vienas iš būdų to pasiekti – alternatyvių energijos šaltinių panaudojimo plėtra, tačiau Lietuvoje ji stringa dėl biurokratinių kliūčių ir įstatyminės bazės netobulumo.
Šiemet Europos Parlamentui pirmininkaujančios Austrijos ambasadorius Michaelis Švarcingeris, kalbėdamas LR Seimo Europos informacijos centre, pabrėžė, kad šių metų pradžios įvykiai – neįprasti šalčiai ir sprogimai Rusijos energetinėse sistemose, didelėje Europos dalyje sutrikdę energijos tiekimą – tapo pamoka, priminusia, kad reikia kuo greičiau sukurti bendrą ES energetikos strategiją.
Ambasadoriaus nuomone, tam būtina sutelkti visų sandraugai priklausančių valstybių pastangas ir siekti kaip galima didesnio dujų tinklų integravimo bei atsinaujinančių ir atliekinių energijos šaltinių panaudojimo plėtros. Tik taip galima sumažinti atskirų ES valstybių energetinę priklausomybę nuo vieno tiekėjo. Tuo itin suinteresuotos Baltijos šalys, esančios energetinėje izoliacijoje nuo Europos Sąjungos.
Ypač Lietuva, po 2009–ųjų liksianti be atominės elektrinės. Anot Lietuvos energetikų ir technikos draugijos pirmininko Algirdo Stumbro, Lietuvos elektrinė, kuriai tuomet teks pagrindinis elektros energijos gamybos krūvis, 2020 metais pasieks šešiasdešimtmetį ir ne tik jos įranga, bet ir pats pastatas bus nebetinkami eksploatuoti. Ne ką geresnė ir kitų šiluminių elektrinių padėtis. Jų modernizavimui ir išmetamų teršalų nukenksminimui prireiks milžiniškų lėšų. Tačiau ES žada finansinę paramą tik dūmų nukenksminimo filtrams, tad kitos investicijos užguls valstybės ir energijos vartotojų pečius.
Europos Parlamento Pramonės, mokslo ir energetikos komiteto narys Šarūnas Birutis taip pat įsitikinęs, kad kuro tiekimo pertrūkių ir kainų šuolių šoką bei priklausomybę nuo vieno kuro tiekėjo galėtų sušvelninti alternatyvių energijos šaltinių naudojimo plėtra. Tačiau kol kas Lietuva labai atsilieka nuo kitų ES šalių, nors yra įsipareigojusi iki 2010 metų elektros energijos, išgautos iš atsinaujinančių šaltinių, dalį bendrame energetikos balanse padidinti iki 7,7 proc. Tuo tarpu specialistai, remdamiesi praėjusių dvejų metų duomenimis, pastebi, kad šie planai nerealūs.
Jų įsitikinimu, paspartinus plėtros tempus, „žalioji” energetika galėtų tapti nors ir nedideliu, bet realiu žingsniu į energetinę nepriklausomybę, o esant kuro tiekimo sutrikimams suteiktų galimybę bent atskiriems regionams aprūpinti energija strateginius objektus. Tačiau nors verslininkai pasirengę investuoti į „žaliąją” energetiką, Vėjo ir Hidroenergetikų asociacijos nariai sutartinai tvirtina, kad investuotojams tenka įveikti pernelyg daug biurokratinių kliūčių ir įstatyminės bazės dviprasmybių.
Hidroenergetikų asociacijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje iš visų alternatyvių šaltinių pasigaminama apie 3,3 proc. elektros energijos, o ES senųjų narių vidurkis – 13.,9 proc. Kai kuriose šalyse vien hidroelektrinėse pasigaminama didžioji vietos reikmėms reikalingos elektros energijos dalis: Norvegijoje – 99 proc., Latvijoje – 70 proc., Austrijoje – 66 proc. elektros energijos.