Detektyvo meistrė Birutė Mackonytė vis dažniau vadinama lietuviškąja Agata Kristi
Yra sakančiųjų, kad naujos knygos pasirodymu rašytojas džiaugiasi vieną dieną. Tačiau šeštą Birutės Mackonytės knygą „Uždengta korta” suranda vis daugiau skaitytojų, provokuoja diskusijas apie detektyvo, patrauklaus žanro, gebėjimą ne tik dirginti emocijas situacijomis, kurias vadiname „šaudo ir gaudo”, bet ir būti rimtu visuomenės gyvenimo atspindžiu.
Personažai ir prototipai
Literatūros tyrinėtojai nurodo, kad pirmasis lietuvių detektyvas – G.Sageto „Paslapčių vagys” – pasirodė 1928 m. Vadinasi, tuomet turėjome ne tik visuotinai žinomą detektyvinio ir nuotykinio žanro pradininką Justą Piliponį. Tačiau ši tema lietuvių knygose baigėsi su sovietmečiu. Per pastaruosius šešiolika laisvės metų viena kita žurnalisto ir rašytojo plunksna suskato kedenti detektyvines istorijas, nors šis žanras tebelaikomas literatūros paribiu. Kai praėjusių metų pabaigoje įvyko detektyvų festivalis, kurį inicijavo ir surengė Šiaurės šalių ministrų tarybos biuras, spaudoje buvo nusistebėta, kaip galima rengti tokį festivalį, jeigu dar neturime padoraus lietuviško detektyvo.
Festivalio, skirto detektyvinei literatūrai dienomis, pasirodė šio renginio satelitas – knyga, kurioje paskelbti ta proga parašyti festivalio dalyvių detektyviniai apsakymai. Vienas jų – „Saulėlydžio moteris” priklauso Birutės Mackonytės plunksnai. Pirmasis apsakymo sakinys mums pristato pažįstamą personažą – privatų seklį Romualdą Gailiušį, kurio nuotykius ištikimi skaitytojai seka jau dvidešimt metų, nuo pirmo šios autorės detektyvo „Reikalingo žmogaus mįslė”. Jis svarbus asmuo ir naujajame detektyviniame romane „Uždengta korta”.
Realybė skatina vaizduotę
Detektyvas – tai žanras, skatinantis skaitytoją taip pat, kaip ir autorių, tapti ieškotoju ir atskleidėju, jeigu susietume prie šio žodžio anglišką reikšmę. Tačiau Birutė Mackonytė savo knygas palydi bičiulišku perspėjimu: „Šiame svainių krašto detektyve neieškokite tiesmukų asociacijų ir veikėjų prototipų”. Vis dėlto, nepaisydama patarimo, pokalbį su rašytoja pradedu pasitikslinimu: kokį Vilniaus senamiesčio kampelį galėjo matyti privatus seklys, žvelgdamas pro studijų draugo Kazimiero kabineto langą iš senojo universiteto bibliotekos? „Žinai, ką šia proga sako klasikai? – juokdamasi perklausia pašnekovė. – Tokiu, be abejo, laikomas Džonas Grišemas sako, kad niekas jam neuždraus savo knygose kaitalioti žinomo miesto gatvių ar kiloti pastatų”.
Kai dėl Romualdo Gailiušio, rašytoja vis dėlto prisipažįsta, kad, įvedusi į savo knygą šį personažą, jau tada, prieš dvidešimt metų, nusižiūrėjo keletą bruožų iš gabaus ir sumanaus viengungio žurnalisto. Naujajame romane jis jau baigęs teisės mokslus, gyvena Vilniuje. „Man buvo įdomu sužinoti, kad laikinojoje sostinėje veikia dvi solidžios privačių detektyvų firmos skambiais pavadinimais ir pasiskaityti apie jas žurnale „Ekstra”. Šios publikacijos autoriui iniciatyvus ir savarankiškai veikiantis vaikinas pasiguodė, jog privataus detektyvo darbas ekonomiškai jam neapsimoka: per daug išlaidų, kurių klientas nelinkęs dengti. Panašios problemos trikdo ir mano herojų Gailiušį, kuris retsykiais numoja ranka į atlygį”.
Nutylėti siužetai
Nors Vilniaus universitete Birutė Mackonytė studijavo anglų kalbą ir literatūrą, gavusi specialistės diplomą, atsidėjo žurnalistikai. Laikui bėgant, prisikaupė daugybė intriguojančių situacijų, teko išgirsti įvairių žmonių išgyvenimų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių būdavo nutylimi ir nepatekdavo į spaudos puslapius. Apsigyvenę autorės atminty jie vis iškildavo iš būtojo laiko, skatino spėlioti, kaip klostėsi jų likimai, kas galėjo vienus ar kitus įvykius nukreipti viena ar kita linkme. Visa ši gausa prašėsi į knygas ir tiko įdomiems, mįslingiems siužetams.
Kita vertus, gero detektyvo fabula reikalauja ne šiaip perpasakoti intriguojantį įvykį. Romanas „Uždengta korta”, kaip ir dera detektyvui, susietas su nusikaltimais, jų vykdytojais, užsakovais, atsitiktinai į įvykių sūkurį patekusiais žmonėmis. Dėl meistriškai autorės subalansuotų, vienu laiku toje pačioje erdvėje vykstančių situacijų, dinamiško pasakojimo knyga ne tik patraukia skaitytoją, bet ir taip paspendžia jam pinkles, kad kokius tris vakarus jis turi garantuotą užsiėmimą – neišleisti iš rankų pusketvirto šimto puslapių knygos.
Reikia naujų injekcijų
„Iš esmės, – sako Birutė Mackonytė, – aš sutinku su tais, kurie tvirtina, kad dar neturime padoraus lietuviško detektyvo. Patys tikrieji lietuviški detektyvai dar neparašyti. Jie galėtų originaliai atkurti ne tik mūsų kunigaikščių epochos nusikaltimus, apie kuriuos vieną minėto festivalio vakarą kalbėjo profesorius Alfredas Bumblauskas. Siužetų siužetai – perdėm detektyviniai – slypi sovietmečio dešimtmečiuose”.
Festivalyje pati Birutė Mackonytė kalbėjo apie mūsų laikų žmonių sąskaitas su praeities sovietiniais monstrais. „Svečiai iš Šiaurės šalių po to stebėjosi: kodėl turėdami tokią patirtį, neliečiame jos detektyvuose”, – prisiminė Birutė Mackonytė. – Kiek patylėjusi, pridūrė: „Kalbėdama turėjau galvoje ir grynai asmeninę nebeišsprendžiamą mįslę – kaip į saugumo archyvus pateko mano tėvo rašytojo, žurnalisto ir redaktoriaus Rapolo Mackonio dienoraščiai ir rankraščiai? O vėliau: kaip atsitiko, kad dalis tų dokumentų dešimtmečius išgulėjo ir guli ligi šiol Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvuose? Tėvas, 1956 m. grįžęs iš Sibiro, iki pat mirties 1982 m. buvo įsitikinęs, jog jie negrįžtamai dingę.
Tačiau ši mįslė ne tokia sunki, palyginus su tomis, kurios slegia daugelį Lietuvos žmonių – nuo vyriausiųjų, dar nepraradusių atminties, iki paauglių, kurie staiga panūsta sužinoti, kokiose kovose dalyvavo jų proseneliai ir seneliai: vieni jas tebevadina klasių kova, kiti – žūtbūtinėmis laisvės kovomis”.
Klausantis šių žodžių, gali daryti tik vieną išvadą – apleistam detektyviniam žanrui reikia naujų, rimtų autorių. Deja, niekas iš šalies negali nei išmokyti, nei pasakyti, kaip rašomi detektyvai. Veikiausiai tema ir forma pati susiranda, kas galėtų tai paversti skaitoma knyga.
„Netgi porimčiai plunksnos broliai mano, kad detektyvo rašymas – lengvas darbas ir… cha, cha, cha… gerai apmokamas. Ką gi, pamėginkite”, – šypteli Birutė Mackonytė.