Apie juos kalbėjo visur: Penktojoje aveniu Niujorke, prancūzų Rivjeroje ir Paryžiaus kavinėse, kur sėdėjo dykinėjantys amerikiečiai, iš visų jėgų įsitraukę į bohemą: „Girdėjai, ką iškrėtė Ficdžeraldas?”, „Žinai, ką padarė Zelda?”, „Ką jūs kalbate?! To jau per daug…”
Dailininkai, nutapę pustrečio paveikslo, tačiau išgėrę nemažai viskio, jų draugės plonomis talijomis ir svajingomis manieromis; poetai, su įkvėpimu rašantys „kraujas” ir „meilė” šimtajame savo eilėraštyje, jų žmonos, įtariančios, jog visos šios jų „kruvinos meilės” skirtos Zeldai Ficdžerald; rašytojai, nuoširdžiai laikę save nė kiek ne blogesniais už Skotą Ficdžeraldą ir apmaudavę, jog leidėjai neskuba pritarti jų požiūriui; jaunos mergelės, svajojusios apie kino vaidmenis, ir jų storos mamos, svajojusios apie turtingus žentus… – visi XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje turėjo savo nuomonę apie Zeldos ir Skoto gyvenimą. Ir visi buvo įsitikinę, jog turi teisę ją išsakyti garsiai.
Bijūnai ir viskis
Jie tapo kasdiene aukštuomenės pokalbių tema: oras Žydrajame krante, prancūzų franko kursas, bolševikų veiksmai Rusijoje ir kiek vakar viešbutyje „Ritc” išgėrė Skotas. Ir kaip Zelda – ar matėte?! – visą vakarą piešė ant popierinių servetėlių bijūnus. „Ji nupiešė tris šimtus bijūnų ir pareikalavo, kad oficiantas dar atneštų servetėlių!” – „Bijūnus? Kodėl bijūnus?” – „Na, ką jūs, bijūnai – jos mėgstamos gėlės! Ji pamišusi dėl bijūnų.” – „Manau, kad ji tiesiog pamišusi.”
Nuo 1920 metų, pasirodžius pirmajam Ficdžeraldo romanui „Kitoje rojaus pusėje”, laikraštininkai nepaleido jų iš savo akiračio. Diduomenės kronikos skyriai iš esmės tapo jų šeimos kronika: „Šiandien naktį misteris Ficdžeraldas su žmona atliko nepaprastą ekskursiją po Manhetaną. Pasigavę taksi ant Brodvėjaus ir 42 gatvės kampo, jie įsėdo į jį ant užpakalinės sėdynės. Bet jau Penktosios aveniu rajone jiems pasirodė, jog taip važiuoti nepatogu ir, pareikalavę vairuotoją sustoti, jie pakeitė savo padėtį: misteris Ficdžeraldas užsiropštė ant mašinos stogo, o misis Ficdžerald – ant jos kapoto. Po ko įsakė važiuoti toliau…”
„Šiomis dienomis Niujorko visuomenė buvo iki širdies gelmių sujaudinta dėl netikėto Ficdžeraldų dingimo: palikę šeštadienį savo vilą Long Ailendo gatvėje, kad važiuotų į Manhetaną, jie ten nepasirodė nei sekmadienį rytą, nei pirmadienį vakare, nei antradienį dieną… Surado juos tik ketvirtadienį rytą nušiurusiame viešbutyje Niū Džersyje. Ir misteris Ficdžeraldas, ir Zelda nepajėgė prisiminti, kaip jie praleido tas keturias dienas, kiek išgėrė ir kaip atsidūrė Niū Džersyje”…
„Jis nusivilko per spektaklį „Skandalai” beveik viską”, „ji maudėsi fontane”, „jis parterenkė policininką Vebsterhole”, „ji puolė restorane nuo laiptų”. Visa tai buvo tiesa. Skotas tikrai daug gėrė, o Zelda iš tikrųjų dievino bijūnus.
Čigonės garbei
Bijūnai augo jos tėvų sode Montgomeryje, Alabamo valstijoje, kur ji gimė 1900 metais – šeštas ir paskutinis vaikas Minės ir Entonio Sejerių šeimoje. Jos mamytė būdama nėščia skaitė kažkokį romaną, kuriame viešpatavo čigonė Zelda. Taip gimusi mergaitė tapo Zelda, nors iki jos Montgomeryje niekas neįtarė, kad taip galima vadinti vaikus. Entonis taip pat buvo šiek tiek nustebintas, tačiau nesiginčijo. Jis taip seniai gyveno su savo žmona, jog išmoko apdairiai užmerkti akis prieš jos užgaidas. O kaimynėms tai davė naują pretekstą paskalambyti, jog Mini – išpaikusi ir niekad negalima tiksliai pasakyti, ką ji iškrės kitą kartą. Tačiau net patys Montgomerio palaidaliežuviai geriau tas mintis pasilaikydavo sau, ir su Sejerais nesikivirčijo: Entonis buvo žmogus nuovokus, solidus ir ramus, taip pat ir gana įtakingas – valstijos teisėjas. Jis ir jo emocionali, dirgli žmonelė puikiai papildė vienas kitą.
Devynerių metų Zelda pradėjo mokytis baleto, domėjosi plaukimu, mada ir berniukais. Ji skaitė tuos pačius romanus kaip ir motina. Jai visam gyvenimui liko lengvas pietietės akcentas ir geros manieros, būdingos gimusiems Amerikos pietuose. Bet nei drovumu, nei santūrumu, kuriais taip garsėjo ir didžiavosi pietietės, jauna Zelda nepasižymėjo. Taisyklės iš jos reikalavo būti paklusniai ir tyliai, o ji augo nepriklausoma, nutrūktgalviška ir absoliučiai nesugebanti galvoti apie ką nors, išskyrus save. Ir jeigu jai to norėjosi, galėjo paprasčiausiai spjauti į visas taisykles ir moralinius principus.
Zelda baigė koledžą ir buvo pripažinta pačia gražiausia miesto abituriente. O po mėnesio vakarėlyje klube ji susipažino su jaunuoliu, kuris visiškai skyrėsi nuo tų vaikėzų, negrabiai mėginančių atkreipti į save dėmesį, kaip ir nuo tų dėdžių, kurie nepadoriai apžiūrinėja nuo galvos iki kojų ir būtinai sulaiko žvilgsnį ties krūtine.
Jis buvo nepaprastai gražus, su karine uniforma, ir prisistatydamas jai sumušė kulnais: 67-ojo pėstininkų pulko jaunesnysis leitenantas Frensis Skotas Ficdžeraldas.
Eilės apie futbolą
„Jūsų pulkas kažkur netoliese?” – „Taip, mes įsikūrę Šeridano stovykloje, tik porą mylių nuo jūsų”. Jie šoko, kalbėjosi apie poeziją, meilę, pagundas, kurių, kaip jie abu teigė, aplinkui didžiulė gausybė. Jai buvo beveik 18, jam – 22-eji. Visą vasarą jie nesiskyrė, ir Skotas papasakojo jai, kad iš tikrųjų jis rašytojas, ir greičiausiai didis, o leitenantu tapo tiesiog iš pasibjaurėjimo Prinstonu. Tai buvo gryniausia tiesa – kaip ir tai, jog Skoto tėvai, gyvenantys Minesoto valstijoje Sen Pole, labai pavėluotai sutiko žinią, jog jis metė Prinstoną. Jie buvo neturtingi, tačiau labai rimti žmonės, ir jo nutarimas labai juos nuliūdino. Be to jie buvo uolūs katalikai – ir tėvas Edvardas Ficdžeraldas, ir motina Merė Makvilan, kurią kažkodėl vadino Moli. Moli labai norėjo matyti savo sūnų tarp bažnyčios tarnų ir net išsiuntė jį mokytis į Niū Džersį, katalikų koledžą. Bet Skotas svajojo apie kitką.
Jis ėjo iš proto dėl futbolo ir rašė apie jį eiles. Kaip tik dėl futbolo jis ir įstojo į tą velnio Prinstoną. Nuvažiavo į rungtynes, kur Prinstono komanda žaidė su Jeilio komanda, ir po to, kai pamatė Semo Vaito žaidimą, pasirinko Prinstono universitetą. Jo užrašų knygelėje dar ilgai buvo saugojamas bilietas į šias rungtynes, kuriame Ficdžeraldas įrašė: „Semas Vaitas įmušė įvartį ir palenkė mane Prinstono pusėn”.
O atsidūręs Prinstone, Skotas nusprendė, jog mokytis nuobodu ir neverta, todėl užsirašė į futbolo komandą, iš kurios jį išgrūdo po dviejų savaičių kaip neperspektyvų. Tačiau gyventi niekuo nepasižyminčiu vargšo paklusnaus studento gyvenimu – juolab kad aplinkui buvo vaikinų iš turtingesnių šeimų – Skotas kategoriškai nenorėjo. Jam reikėjo verkiant išsiskirti iš kitų. Atkreipti į save dėmesį. Įrodyti, jog jis ne blogesnis, o netgi geresnis už tuos užkietėjusius kalikus ir snobus. Tam Skotas Ficdžeraldas turėjo atsargoje vieną priemonę: rašymą. Dar mokykloje, parašęs kažkaip detektyvinį apsakymą apie policijos nuovados šefą ir įdėjęs jį į sienlaikraštį, Skotas kuriam laikui tapo klasės žvaigžde. Ir suprato, jog tai veikia. Dabar Prinstone Ficdžeraldas vėl ėmėsi plunksnos.
Skotas spausdino savo humoristinius apsakymėlius studentų žurnaluose, rašė pjeses Prinstono teatrui, ir šios pjesės ne kartą nugalėdavo universiteto konkursuose ir buvo priimamos statyti. Tiesa, visiško pasitenkinimo tai neteikė: Skotui buvo maža autorystės laurų, jam taip norėjosi pačiam vaidinti scenoje! Tačiau Prinstono pedagogų taryba neleisdavo dvejetukininkams vaidinti. Ir galų gale po to, kuomet jį išbraukė iš sąrašų dėl ligos ir vėl sugrąžino atgal kitais metais, po to, kai jis atsidūrė visu kursu žemiau savo draugų, po to, kai suprato, jog tam, kad egzaminus išlaikytų ir gautų diplomą, jis turi numirti prie vadovėlių pačiame žydėjime, Skotas nusivylė, persiėmė romantiška nuotaika ir nusprendė, jog geriau numirti Pirmojo pasaulinio karo mūšio lauke.
Paprasčiau sakant, jis spjovė į Prinstoną ir 1917 metais išėjo savanoriu į Amerikos kariuomenę. Skotas buvo įsitikinęs, jog jį čia pat išsiųs į frontą, o ten iškart užmuš. Ir kad suspėtų palikti kokį nors pėdsaką žemėje, pasiuntė į leidyklą savo romano „Romantiškas egoistas” rankraštį. Tačiau rankraštį greitai grąžino (tiesa, su guodžiančiu linkėjimu perdirbti jį, o ne išmesti į šiukšlinę), o patį autorių vietoj fronto išsiuntė į Šeridano stovyklą, įsikūrusią visiškai netoli puikiosios Zeldos Sejer…
Įsimylėjęs uraganą
Tos atmintinos vasaros pabaigoje ji pasakė, jog myli jį. Tačiau iki sužadėtuvių buvo dar toli. Įsikišo tėtis teisėjas, kuriam pranešė, jog šis gražuoliukas leitenantas mėgsta išgerti. Įsikišo mama, kurią aplankė realistiškos mintys: šis gražus jaunuolis – rašytojas? O ką mergaitė valgys?..
Bet čia pačiu laiku Pirmasis pasulinis karas pasibaigė, ir tėvai su skaudančia širdim davė sutikimą sužadėtuvėms – su sąlyga, jog vestuvės įvyks ne anksčiau, negu Skotas gaus padorų darbą.
Beprotiškai įsimylėjęs jis išvyko į Niujorką. Gavo tarnybą miesto geležinkelio reklamos agentūroje. Dėvėjo prieškarinio kirpimo kostiumus ir šalinosi Prinstono bičiulių, kurie rengėsi pagal paskutinę madą. Užstatė lombarde lauko žiūroną. Atidavė padavėjui arbatpinigiams paskutinius 25 centus. Nuomojosi skurdžius kambarėlius, rašė linksmus apsakymus. Už pirmąjį honorarą (30 dol.) nupirko ryškai raudoną vėduoklę iš plunksnų ir pasiuntė ją mylimajai į Alabamą. Parašė jai laiške: „Aš įžengiau į sėkmės ir ambicijų kelią ir tikiuosi, jog tu, mano brangioji, žengsi juo kartu su manim”.
O 1919 metų kovą jis išsiuntė jai paštu auksinį žiedą. Nesvarbu, kiek vakarienių Skotas atsisakė, kad jį nupirktų, svarbu, kad Zelda Sejer jį priėmė. Bet Zelda Sejer ir liko Zelda Sejer. Ji rašė Skotui Ficdžeraldui laiškus, kupinus meilės ir pašėlusiai koketavo su visais Montgomerio vyrais, kadangi tiesiog negalėjo gyventi kitaip.
Kartą ji taip susidomėjo tokiu golfo žaidėju, jog išvažiavo su juo į turnyrą Atlanton. Atsisveikindamas šis žaidėjas padovanojo jai patį brangiausią savo daiktą – segtuką su savo koledžo emblema. Zelda, parvažiavusi namo, apsigalvojp ir nusprendė grąžinti jam tą emblemą su prierašu, jog negali jo priimti. Bet išsiblaškiusi (ar iš papratimo) užrašė ant voko Skoto adresą Niujorke Ką išgyveno Ficdžeraldas, gavęs šį keistą laišką, neįmanoma aprašyti! Kitą dieną jis jau buvo Montgomeryje ir maldavo bei reikalavo, kad Zelda nedelsiant už jo ištekėtų. Priešingu atveju ji atsitiktinai ištekės už eilinio golfo mėgėjo ir bus nelaiminga visą gyvenimą, kadangi jis, Skotas Ficdžeraldas, nusižudys.
Bet Zelda pasakė: „Ne! Geriau jau tu nusižudysi, negu mes kartu numirsim badu”.
Ir Skotas išvažiavo su sudužusia širdimi ir auksiniu žiedeliu kišenėje. Pastarasis reiškė, jog sužadėtuvės nutrauktos ir mylimos merginos jis nebeturi. Grįžęs jis įrašė dienoraštyje: „Aš įsimylėjęs uraganą… Bet aš įsimylėjęs! Aš myliu ją, aš myliu ją, aš ją myliu!”
Ficdžeraldas tuoj pat atsisakė darbo reklamos agentūroje, paliko Niujorką ir ėmėsi savo namuose, Sen Pole, perdirbinėti romaną, tą patį kurį parašė dar Prinstone, prieš nuspręsdamas mirti kare už tėvynę. Zelda tuo tarpu visą 1919 metų vasarą praleido pokyliuose bei plaukimo baseinuose ir tapo dar patrauklesnė bei laisvesnė. Kuomet jai kartą pasirodė, jog su maudymosi kostiumėliu nepatogu nardyti, ji paprasčiausiai nusivilko jį – ir nėrė nuo bokštelio nuoga. Montgomerio vyrai galėjo lažintis, jog nė viena mergina valstijos istorijoje nėra padariusi nieko panašaus, ir skubėjo papildyti jos gerbėjų eiles. Tačiau kuomet po penkių stojiško tylėjimo mėnesių iš Sen Polo atėjo laiškas, kuriame Skotas rašė, jog myli ją kaip ir anksčiau ir norėtų atvažiuoti į Montgomerį vieninteliu tikslu – jos pamatyti, Zelda atskė nedelsiant: „Žinoma, atvažiuok! Aš beprotiškai džiaugiuosi, kad mes susitiksime, ir aš noriu to pašėlusiai, ir tai tu, be abejo, žinai!”
1920 metų pradžioje Ficdžeraldus užgriuvo laimė. Jo romanas, kuris dabar vadinosi „Šiapus rojaus” ir kurį jis užpildė visu skausmu ir visa meile, kuriuos spėjo iki to meto išgyventi, buvo priimtas spausdinti ir išėjo kovo 26 dieną. Kitą dieną Fransis Skotas Ficdžeraldas nubudo įžymus ir turtingas, o po savaitės vedė Zeldą.
Alabamos valstijos teisėjas nesipriešino dukters santuokai, bet į vestuves neatvažiavo. Bet jauniesiems tai nerūpėjo.