Teiginys „Lietuva – jūrų valstybė”, kuris buvo dažniau eksploatuojamas praėjusį dešimtmetį, mūsų dienomis girdimas vis rečiau.
Nėra jūrų valstybės ir niekada žemdirbiškoje Lietuvoje nebuvo. Parašiau šiuos žodžius ir susimąsčiau. Kodėl nesame jūrų valstybė? Turime ir marinistinės literatūros, ir nacionalinės vėliavos laivų, ir jūrinio mokymo įstaigųs, ir uostų, netgi tris – jei skaičiuotume Būtingės naftos terminalą ir Šventąją. Lyg ir nedaug trūksta, kad būtume jūrinė valstybė, tačiau kartu ir labai daug. Neturime jūrinio mąstymo ir tradicijų, o jūrinė samprata baigiasi už uosto tvoros ir jūrinių kontorų durų.
Kelsiuos į Melnragę
Neseniai nustebino vieno klaipėdiečio klausimas: kokią salą jūroje prie Klaipėdos ketinama pastatyti? Jau kelinti metai kalbame ir rašome, kad jūroje, prie Melnragės, turėtų būti suformuota sala ir įrengtas naujas giliavandenis uostas, kuris kainuos daugiau kaip vieną milijardą litų.
Galima garantuoti, kad Klaipėdoje apie tą salą nieko negirdėjo kokie 40-50 proc. gyventojų, o visoje Lietuvoje daugiau kaip 90 procentų žmonių. Salos jūroje nepageidauja tik Melnragės gyventojai. Daugeliui kitų žmonių ji netgi būtų priimtina, nes bent toje vietoje pakeistų kraštovaizdį. Permainas, kol jos tiesiogiai nepaliečia, mes mėgstame. Prisiminiau ir prieš kelerius metus atliktą visuomenės tyrimų studiją, kurioje dėl giliavandenio uosto statybos buvo gana palankūs atsiliepimai. Dar įdomesnis faktas tai, kad viena gerai informuota Klaipėdos ponia namą specialiai įsigijo Melnragėje. Ji yra įsitikinusi, kad šalia Melnragės pastačius uostą ir pagal japonų viziją dalį salos pavertus poilsio zona, nekilnojamojo turto vertė šioje pajūrio gyvenvietėje tik padidės.
Jūros nemačiau aš niekad
Per daug nenustebintų, jei paaiškėtų, kad gal 30-40 procentų mūsų šalies gyventojų niekada nėra matę jūros. Ne veltui per žvaigždžių štampavimą televizijoje populiari tapo daina, kurioje yra žodžiai „Jūros nemačiau aš niekad”. Kita vertus, daugelis lietuvių apie jūrą turi tik tokią sampratą, kad tai yra vieta, kur galima atvažiuoti kaitintis, maudytis, pramogauti ar pagerti alaus.
Studijuoti į Klaipėdos universitetą iš atokesnių Lietuvos vietovių atvykę pirmakursiai pirmiausiai lekia pasižiūrėti, kaip atrodo jūra. Ir atsiremia į uosto tvoras. Kol jaunimas apsipranta, mano, kad Klaipėda yra išsidėsčiusi palei jūrą. Iš tiesų ji plyti palei Kuršių marias arba dar tiksliau – palei Klaipėdos laivybos kanalą. Apie uostą atvykėliams susiformuoja įspūdis, kad tai yra nesuprantamas monstras, užblokavęs kelius prie vandens.
Iš tiesų taip ir yra. Kai normalių pasaulio uostamiesčių centruose yra įrengta daugybė jachtų uostelių ir vasarą yra jachtų stiebų miškai, pas mus stovi pilki statiniai ir baisios tvoros. Tikėkimės, kad taip bus ne visada. Sampratą, kad uoste gali būti gražu, pastaraisiais metais keičia kruizinis terminalas. Gaila, kad lėtai prie to terminalo keičiasi aplinka.
Uostas – valstybės citadelė
Kai uoste ir laivybos kompanijose šeimininkauja privatūs asmenys, valstybingumo samprata tapo gerokai mažiau aktuali, nei pirmaisiais metais buvo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tarp valstybės struktūrų ir jūros verslo netgi yra tam tikra priešprieša. Tačiau balansą išlaiko įvairūs interesai.
Prieš kurį laiką Lietuvos laisvosios rinkos institutas parengė studiją „Uosto valdymas ir politika: iššūkiai, keliai, sprendimai”. Joje aiškiai buvo įvardinta, kad valstybinis Klaipėdos uosto valdymas, koks yra dabar, yra ydingas uosto vystymui ir verslui. Siūlyta, kad uostą valdytų bendrovė, sukurta iš uosto naudotojų ir savivaldos kapitalo dalies.
Tokia mintis nėra nauja. Pasaulyje yra įvairių uostų valdymo formų. Grynai valstybinių, kaip Klaipėdos, ar privačių, kaip dauguma Didžiosios Britanijos, uostų nėra daug. Dažniausiai uostai priklauso vietos savivaldos institucijoms, taip pat valdymo bendrovės, kurios dažniausiai siekia pelno, skirtingai nei Klaipėdoje, gali turėti dalį savivaldos, privataus ir valstybinio kapitalo.
Kalbant apie Klaipėdą, įdomiausia, kad lyg ir yra noras keisti uosto valdymo statusą. Tačiau jėgos, galinčios tai padaryti, yra per silpnos. Tie, kas norėtų keisti uosto statusą, savęs kol kas netgi neįvardija. Kol kas viešai neįvardinta, kas Laisvosios rinkos institute užsakė minėtą studiją apie uosto valdymo pokyčius. Uostą valdančios valstybinės struktūros – Susisiekimo ministerija ir Uosto direkcija nuo to atsiribojo. Privačioms uosto bendrovėms kol kas taip pat lyg ir naudingiau, kad uostas būtų valstybinis. Pinigai iš uosto rinkliavų, kurių dalis turėtų papildyti valstybės biudžetą, lieka uostui vystyti. To nebūtų, jei uostą valdytų privačios struktūros. Tai, kad uostą arba bent dalį jo valdytų vietinės pajėgos, labiausiai suinteresuota savivaldybė. Tačiau dėl nuolatinių pokyčių, kurie svyruoja nuo rinkimų iki rinkimų, ir didžiulės Vilniaus valdininkų įtakos ji yra per silpna, kad galėtų „paimti” uostą.
Galimas ir dar vienas scenarijus – uostą „ims” viena ar kita politinė jėga. Šiuo metu yra tam tikrų požymių, kad savo įtaką Klaipėdos uoste ir jūriniame versle bando sustiprinti Darbo partija. Įsiterpti jai nebus lengva, nes uostas praktiškai turi šeimininkų. Tereikia tik paanalizuoti, kokios ekonominės jėgos ir kokią dalį krantinių ir uosto teritorijos valdo vienas ar kitas savininkas.
Valdininkiška jūrų valstybės samprata
Iki šiol apie Lietuvą, kaip jūrų valstybę, pas mus buvo tik kuriama legenda. Tai – lyg graži vizija, noras įsiterpti tarp tokių jūrų valstybių kaip Didžioji Britanija, Norvegija, Danija ar Švedija. Dalis žmonių, kurie vienaip ar kitaip susieti su jūros verslu, lyg ir norėtų, kad Lietuva būtų jūrų valstybe. Taip jiems būtų patogiau ir prieš savo verslo partnerius užsienyje.
Jei dėl Klaipėdos uosto valstybingumo kol kas daugiau ar mažiau aišku, tai dėl laivybos ir su ja susijusių sričių – visiškas chaosas. Ši sritis slysta iš valstybės rankų ir gali išnykti kaip dūmas. Šiuo metu tam tikra prasme sprendžiamas dalies laivų su Lietuvos vėliava likimas. Jau prieš kurį laiką pasigirdo teiginių, kad danų valdoma Lietuvos laivybos kompanija „Lisco Baltic Service” perves savo laivus iš Lietuvos patogių šalių vėliavų. Ši bendrovė jau netenka, tiksliau – danai perima pelningiausias keltų laivybos linijas iš Klaipėdos į Švediją ir Vokietijos Kylio uostus.
Keisčiausia, kad danams, kuriems buvo parduotos keltų laivybos bendrovės akcijos, negalime nieko prikišti. Verslas daro tai, kas jam naudingiau. Valstybės pareiga yra padaryti tai, kad verslui nebūtų naudinga išeiti kitur. Deja, mūsų valstybei jūrinėje srityje būdinga nesupratimo ir netgi elementarių žinių stoka. Nieko nuostabaus, nes dalis valstybės tarnybos vadovų jūrą mato tik per vainikų nuleidimo ceremonijas, specialiai jiems rengiamus seminarus, o tiksliau – per vaišes. Netgi uosto apžvalgines ekskursijas iki šiol būdavo sunku surengti, nes nėra tam tinkamo laivo. Todėl nieko nuostabaus nebūtų, jei paaiškėtų, kad Vilniaus oro uostas šalies valdžios elitui yra svarbesnis už Klaipėdos uostą. Savi marškiniai visada arčiau kūno – kelionės į Briuselį valdininkams yra dažnesnės nei į Klaipėdą.
Štai tipiškas požiūrio į jūrinį verslą pavyzdys. Lietuvos laivuose yra apie du tūkstančius darbo vietų, o jūrininkų Lietuvoje – daugiau kaip 12 tūkstančių. Praėjusią savaitę pasitarime Vilniuje buvo kalbama apie būtinybę taikyti nulinį mokesčių tarifą jūrininkams, kurie įsidarbina užsienio kompanijų laivuose. Konkurencijos tarybos atstovai pasiūlė, kad jei jūrininkams sunku įsidarbinti užsienio laivuose, juos reikėtų perkvalifikuoti į statybininkus, suvirintojus ir laivų remontininkus, nes šių profesijų darbininkų Lietuvoje trūksta. Žmogų, kuris bent kiek ragavo jūros druskos, toks teiginys turėtų papiktinti. Tačiau žmogui, kuris toli nuo jūros, jis lyg ir atrodo logiškas. Sąmoningai neaiškinsiu niuansų, tegul šis teiginys kiekvienam tampa tarsi lakmuso popierėliu pasitikrinti, kiek toli jis yra nuo jūros.