Nuo 1996 metų naftos kaina pasaulio rinkose patrigubėjo. Brango ir kitos energijos rūšys. Mažesnes pajamas gaunantys lietuviai jau patyrė skaudžias šio proceso pasekmes, vis daugiau mokama už transportą ir maistą. Kas bus toliau?
Lietuvos didžiųjų bankų analitikai bei valdžios atstovai išlieka optimistai ir toliau prognozuoja didėjančias pajamas. Neatrodo, kad būtų galvojama, kaip sumažinti šalies priklausomybę nuo brangstančios, importuotos energijos.
Kitų šalių energijos rinkos stebėtojai įspėja, kad naftos kaina dar padvigubėtų, jei prasidėtų karo veiksmai su Iranu dėl jo branduolinės energijos plėtros. Išlieka galimybė, kad neramumai Nigerijoje, didėjanti įtampa tarp JAV ir Venesuelos, tebesitęsiantys išpuoliai Irake taip pat sutrikdytų naftos tiekimą ir dar kilstelėtų kainas.
Yra ir kitų trumpalaikių veiksnių, galinčių smarkiai padidinti naftos kainą. Pernai uraganai suparalyžiavo JAV naftos ir dujų gavybą Meksikos įlankoje, dėl to pasaulio rinkose energija brango iki rekordinių aukštumų.
Ilgalaikės tendencijos kelia ne mažesnių abejonių…
Ilgalaikės tendencijos kelia ne mažesnių abejonių: specialistai baiminasi, kad pasaulinė naftos gavyba artėja prie viršūnės. Toliau bus neįmanoma patenkinti augančios paklausos ir energijos kainos taps nekontroliuojamos. Karštai diskutuojama, kada tai įvyks. Pavieniai žinovai teigia, kad jau įvyko, bet daugiau ekspertų prognozuoja, kad tai atsitiks maždaug po 5-25 metų. Pasaulinė paklausa, pasiekusi 85 mln. barelių per dieną, toliau nenumaldomai didėja. Kasmet sudeginama 1-1,5 mln. naftos barelių daugiau nei prieš metus. Pasak JAV Energijos departamento, tokie tempai lemtų, kad po 20 metų kasdien būtų suvartojama iki 111 mln. barelių. Bet vargu ar pavyktų tiek padidinti gavybos apimtį.
Naftos paieškos ir gavybos technologijos tobulėja, bet naujų ir didelių telkinių randama vis rečiau. Pasaulio naftos atsargų liūto dalis atrasta dar prieš 40 metų. Didžiausi pasaulyje telkiniai Saudo Arabijoje, Kuveite ir Meksikoje intensyviai eksploatuojami jau dešimtmečius, kai kuriais atvejais net ir 50 metų. Naujausi naftos telkiniai aptinkami sunkiai pasiekiamose vietovėse – giliai po jūros dugnu arba atšiauraus klimato zonose.
Naujai išgaunamos naftos kokybė vis prastesnė. Kai kurie ekspertai mano, kad šviesios, lengvos naftos, tinkamos automobilių degalams gaminti, gavyba jau smunka. Todėl vis daugiau investuojama į naftos perdirbimo įmones, pajėgias apdoroti sunkesnes, sieringesnes naftos rūšis. Neseniai padaugėjo investicijų į naftos gavybą tolimoje Kanados Albertos provincijoje, kur naftininkai kasa ir perdirba vadinamuosius smalingo smėlio telkinius. Nors šis procesas yra kenksmingas aplinkai ir kainuoja tris kartus daugiau nei įprastinis skystos naftos siurbimas, jis apsimoka dėl didėjančių naftos kainų. Šiuo metu iš smalingo smėlio išgaunama 1 mln. barelių naftos kasdien. Vėliau tikimasi produkcijos gauti iki 3 mln. barelių per dieną.
Niekas negali pasakyti, kiek nafta ar gamtinės dujos kainuos po kelerių metų, tačiau nestabilumo požymių energijos rinkoje pakanka jau dabar. Tai verčia kai kurių šalių politikus radikaliai keisti požiūrį į energetiką, ieškoti būdų, kaip sumažinti priklausomybę nuo importuotos energijos.
JAV prezidentas George’as W.Bushas, ilgai tvirtinęs, kad pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas intensyvesnei naujų naftos telkinių paieškai, dabar prabilo apie būtinybę skatinti alternatyvios energijos plėtrą. Skaitydamas metinį pranešimą sausio 31 dieną jis pareiškė, kad JAV kenčia dėl „priklausomybės dėl naftos”. Bushas paskelbė tikslą – iki 2025 metų sumažinti naftos importą iš Artimųjų Rytų 75 proc. O 22 proc. bus padidintos išlaidas švarios energijos tyrimams, tarp jų ir etanolio gamybai iš biomasės (medžio skiedrų, žolių ir kitų augalų).
Dar radikalesnį kursą paskelbė Švedijos vyriausybė. Vasario 7 dieną subalansuotos plėtros ministrė M.Sahlin pareiškė, kad per 15 metų Švedija iš viso liausis vartojusi naftą tiek šilumos ūkyje, tiek transporto sistemoje. Švedai siekia pakeisti iškasamą kurą atsinaujinančia energija, kol klimato pokyčiai nepadarė nepataisomos žalos planetai. Švedijos vyriausybė pabrėžė: „Mes norime būti psichologiškai ir techniškai pasiruošę gyventi pasaulyje be naftos”.
Jau dabar Švedija pagamina 26 proc. energijos iš atsinaujinančių šaltinių, o ES šalių vidurkis – 6 proc. Lietuva tik planuoja pasiekti 7 proc. rodiklį iki 2010 metų. Švedijoje toliau bus plėtojama biokuro, vėjo bei vandens energijos gamyba, atsisakant branduolinių jėgainių statybos.
Vasario 8 dieną Europos Komisija pristatė ES Biokuro strategiją, siekiančią naujo postūmio plėtoti biokuro gamybą. Deja, 2003 metais priimta Biokuro direktyva tikslo nepasiekė. ES žemės ūkio komisarė Mariann Fischer Boel pažymėjo, kad naftos kainos verčia vėl prisiminti biokuro pranašumus, o ši gamyba sukurtų daug naujų galimybių Europos ūkininkams.
Tikėtina, kad Europos Taryba kovo 23-24 dienomis aptars bendrą ES energetikos politiką. ES Komisija dar šiemet gali pasiūlyti Biokuro direktyvos pataisą, numatančią privalomas biokuro gamybos normas šalims narėms.
Jeigu ES nustatys privalomas biokuro gamybos normas, mūsų Vyriausybė uoliai padarys tai, kas nuo jos priklauso. Ar verta ko nors daugiau tikėtis iš mūsų valdžios? Siekti įgyvendinti ES reikalavimus – reikštų siekti minimumo, jei palygintume minėtus Švedijos (26 proc.) ir ES (6 proc.) rodiklius dėl atsinaujinančios energijos dalies bendrame energetikos balanse. Kokį kelią derėtų rinktis Lietuvai: radikalųjį švedišką ar atsargųjį ES?
Ar Lietuva turi išteklių padidinti biokuro gamybą? Vandens (sraunių upių), vėjo bei miškų resursų turime mažiau nei Švedija. Bet ariamos žemės Lietuvoje yra maždaug tiek, kiek ir Švedijoje – 3 mln. hektarų. Iš šio kiekio net 700 000 hektarų plotas (tikslus skaičius netrukus bus nustatytas Žemės ūkio ministerijoje) yra apleistas. Sąlygos auginti biokurą pas mus kur kas palankesnės nei tankiai apgyventose Vakarų Europos šalyse.
Ūkininkas, pasodinęs Švedijoje veistus greitai augančius gluosnius, po 4 metų sulauktų pirmo derliaus – šiek tiek mažiau nei 80 tonų medienos iš kiekvieno hektaro. Subrendusi gluosnių plantacija duotų vidutiniškai 20 tonų medienos žaliavos prieaugio kasmet; derlius būtų nuimamas kas 3 metus. Gluosnių metinis prieaugis iš vieno hektaro leistų pagaminti maždaug 40 MWh šilumos. Šis biokuro kiekis duotų augintojui vidutiniškai apie 1000 litų metinių pajamų iš kiekvieno hektaro. Jeigu šiais greitai augančiais medžiais būtų apsodinti 10 000 hektarų nenaudojamų plotų, šalies ūkininkai galėtų tikėtis 10 milijonų litų papildomų metinių pajamų. Išplėtus gluosnių plantacijų plotą iki 500 000 hektarų, pajamos siektų 500 mln. litų.
Palyginkime: 10 MW galingumo biokatilinei (ji pajėgi apšildyti maždaug Šilutės dydžio miestą) per žiemą reikėtų 18 000 tonų gluosnių skiedrų. Tokiam kuro kiekiui užauginti kasmet reikėtų 1000 ha gluosnių plantacijų. Turint 500 000 hektarų plantacijų plotą, šiluma galima aprūpinti 25 Šilutės dydžio Lietuvos miestus arba maždaug pusę milijono gyventojų.
Biokuras šilumai gaminti Lietuvoje jau populiarus. Šiuo metu medžio atliekomis, pjuvenomis, miško kirtimo atliekomis šalyje kūrenami du šimtai katilinių. Medžio kuru yra visiškai arba didele dalimi šildomi tokie rajonų centrai kaip Šilutė, Ignalina, Utena, Švenčionys, Molėtai ir Varėna. Šalyje veikia per 70 didesnių mediena kūrenamų katilinių, jų bendras pajėgumas siekia 400 MW. Šį pavasarį turėtų pradėti darbą 60 MW biokuro katilinė Vilniuje. Jau dabar Lietuvoje maždaug 11 proc. centralizuotai teikiamos šilumos yra pagaminta iš biokuro. Apleistus žemės plotus pavertus energetinių augalų plantacijomis, biokuro įnašas į šalies šilumos sistemą būtų įspūdingas.
Švedijos ūkininkai įrodė, kad galima padidinti medžio kuro atsargas greitai ir palyginti pigiai. Šioje šalyje jau prieš 15 metų pradėta auginti specialiai energetikos ūkiui skirtus gluosnius. Naujausios rūšys auga vidutiniškai 8 kartus greičiau nei įprastiniai medžiai ir tinka vartoti kuro gamybai. Šiuo metu Švedijoje greitai augančiais gluosniais apsodinta 16 000 hektarų dirbamos žemės. Šis verslas nuolat duoda pajamas 1 200 augintojų. Ateityje tikimasi, kad tokios plantacijos išsiplės iki 100 000 ha ir daugiau.
Lietuvoje gluosnių auginimo verslas prasidėjo tik 2003 metais, kai UAB „Jūsų sodui” pasodino pirmą komercinę 4 ha plantaciją Varėnos rajone. Šį pavasarį numatyta įveisti du šimtus ha, iš kurių nemaža dalis bus mechanizuotai apsodinta UAB „Jūsų sodui” naujai įsigyta sodinamąja. Metų gale bendras Lietuvoje plantacijų plotas turėtų siekti 300 ha. Žemės savininkai bei ūkininkai po truputį kreipiasi dėl struktūrinių fondų paramos pagal programą Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku, ir dabar galima prognozuoti, kad 2007 metais plantacijos išsiplės dar keliais šimtais ha.
Vis dėlto abejotina, ar tokie plėtros tempai padės apčiuopiamai sumažinti valstybės priklausomybę nuo importuotos energijos. Jeigu Vyriausybė pati nesiims iniciatyvos, ir toliau remsis vien ES struktūrinių fondų teikiama parama, šioje srityje greitų permainų nesulauksime.
Augintojus tikrai paskatintų metinės, maždaug 150 litų vienam ha, išmokos energetiniams augalams, mat įveisus gluosnių plantaciją pirmųjų pajamų augintojams tenka laukti 4 metus. Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė jau pradėjo rūpintis dėl ES sutikimo mokėti tokias išmokas ir naujoms ES narėms. Bet vargu ar sulauksime greito teigiamo atsakymo.
Vyriausybė pati galėtų ryžtingiau mažinti šalies pažeidžiamumą nuo nepalankių išorės pokyčių energetikos srityje. Viena tokių priemonių galėtų būti greitai augančių gluosnių parodomojo projekto rėmimas. Vyriausybė galėtų skirti 1000 ha žemės plotą valstybės biokuro ištekliams gausinti ir paremti plantacijos įveisimo išlaidas (maždaug 6 mln. litų, įskaičiuojant ir technikos įsigijimą). Toks projektas parodytų, kad ne tik Švedijoje, bet ir Lietuvoje įmanoma pagaminti apčiuopiamą kiekį bioenergijos.
Moderni, pačių švedų sukonstruota technika efektyviausiai dirba, kai reikia prižiūrėti bent 1000 ha plantaciją. Jei dabar nesulauksime iš Vyriausybės jokios iniciatyvos, galbūt teks laukti dar 2-3 metus, kol atsirastų 1000 ha plotas plantacijai ir moderni technika.
Turime puikias sąlygas užauginti biokuro šilumos ūkiui. Ar išdrįsime eiti drąsesniu Švedijos keliu? Paskutinė pasaulinė energijos krizė prieš maždaug 30 metų lėmė didelį nedarbą ir stagnaciją, užtrukusią beveik dešimtmetį ir privertusią taupiau bei efektyviau naudoti energiją.
JAV, Prancūzija ir Brazilija ėmėsi skubių veiksmų mažinti savo priklausomybę nuo naftos. JAV įdiegė griežtesnes kuro sąnaudų normas autotransportui ir paspartino anglies vartojimą elektrai gaminti. Prancūzija pasirinko aktyvią atominių jėgainių statybos programą, o Brazilija puolė masiškai gaminti biodegalus iš cukrinių nendrių ir šiuo metu pirmauja pasaulyje pagal etanolio naudojimą savo autotransportui. Prisitaikyti prie energetikos krizės galima, bet ruoštis reikėtų iš anksto.