Žiemą iš apleistų pastatų valkataujantys vaikai persikelia į šiltas požemines tranšėjas.
Pareigūnų pastangos nepilnamečius sugrąžinti globėjams dažniausiai yra beviltiškos.
Utėlių nebijo
Žiurkė, šmėstelėjusi pasieniu, buvo pirmoji viešnia, vakar pasveikinusi iš namų pabėgusį keturiolikmetį jo gimtadienio rytą.
Kostas (vardas pakeistas) nuo penktadienio lindi vienoje požeminėje tranšėjoje. Vaikas sakė, kad į požeminę „trasą” lenda tik savaitgaliais. Čia laukia vyriška šešių klaipėdiečių kompanija – dar du nepilnamečiai ir trys suaugę piliečiai.
Vienas jų, aštuoniolikmetis, pasak Kosto, yra geriausias jo draugas.
„Draugas” čia gyvena nuolat. Sakė, kad jau keletą mėnesių. Klausiamas, ar nebijo apeiti utėlėmis, tik numojo ranka: „Iš kur čia jų bus? Žiurkės tik”.
Kiti požemio gyventojai į pokalbį nesikišo, snaudė. Tik mažiesiems žurnalistų pasirodymas vakar rytą tapo atrakcija.
Klausosi „piderų”
Kostas aiškino, kad gimtadienio proga jam praverstų penki litai. Klausiamas, ar tik nebėgtų pirkti klijų, vaikas prisiminė, ką jam sakiusi mama: „Geriau jau išgerk. Jei uostysi klijus, tau išdžius smegenys”.
Bet Kostas sakė, jog už penkis litus nepirktų „išgerti”. Rinktųsi bandelę ir jogurtą.
Slėpdamas trumpai kirptą galvą po purvina antklode ir klausinėjamas, kodėl neina namo švęsti gimtadienio, Kostas tik mojavo savo talismanu – pliušo beždžionėle ir prašė ją fotografuoti.
„Čia Džiulė, geriausia draugė”, – kikeno paauglys.
Džiulė – ne vienintelis geras daiktas „trasoje”. Tarp daiktų – magnetofonas, kasečių rinkinys. Dažniausiai klausomasi vienos lietuviškos trijulės įrašų.
Anot vaikų, tai tokia „piderų” grupė.
Pora spalvingų puodelių, lėkštė, vaisvandenių butelis, smilkalinė, pilna skalbimo miltelių dėžutė.
Prašė rūkalų
Šalia Kosto pataluose gulėjo dar vienas bendraamžis bičiulis. Jis paprašė: „Perduokit Prezidentui linkėjimus”. Ir parodė gestą. Pirštelis toks liesas, murzinas, vaikiškas.
Į požemį šviesa sklinda pro angas. Viena uždaryta betono dangčiu. Kita – „įėjimas”, ten į požemį nuleistos metalinės kopėčios.
Ši anga nuolat atvira: apačioje labai šilta, net tvanku, o gyventojams reikia gryno oro.
Dar viena anga iš viršaus uždengta polietileno plėve. Taip šviesiau.
Į kalbas apie mokyklą, tėvus vaikai nesileido. Kostas tik sakė, kad turi namus Danės gatvėje ir kad mama jo neieškos, nes pasakė, kad išeinąs nakvoti pas draugus.
Atsisveikinant kažkuris paprašė cigaretės.
Tuščia vieta
Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos poskyrio viršininkė Violeta Girtavičienė nustebo, kad per šalčius dar atsiranda vaikų „trasose”. „Dažniausiai jų ten padaugėja pavasarį”, – sakė pareigūnė.
Ji tikino žinanti visus požeminius objektus, kur galima aptikti nepilnamečių. Tačiau guodėsi, kad vos tik juos pareigūnai nuveža į Vaiko krizių centro paramos grupę, jau kitą dieną jie iš ten pabėga.
Dažniausiai tai globos namų, internatų mokyklų auklėtiniai arba vaikai, kurie savo tėvams yra tiesiog tuščia vieta.
Pasak pareigūnės, mažieji elgetauja ir net vagia. Tai, ką pavyksta per dieną „uždirbti”, atneša didiesiems. Šie toliau moko jaunuosius „tikro gyvenimo”.
Pareigūnė teigė, kad neseniai pavyko išgyvendinti vaikus iš vieno Kauno gatvės „taško”. Ten namo gyventojai pasistengė – įrengė užraktus, kad nebūtų galima patekti į vamzdynų rūsį.
Gal ir netvirkina
Apie „trasose” gyvenančius vaikus pareigūnams dažnai praneša gyventojai.
Būta nerimastingų skambučių, esą vaikai „trasose” tvirkinami ten kartu gyvenančių suaugusiųjų.
Tačiau ši informacija nepasitvirtino. „Jei taip būtų – tikriausiai tų mažųjų ten niekas nenulaikytų”, – samprotavo V.Girtavičienė.
Vaiko krizių centro vadovė Skaidrė Račkauskienė sakė, kad vaikus iš tėvų pastogės ar iš valdiškų namų veja laisvės troškimas. Ir pinigai. Praeivių sušelpti vaikai perka klijus ir svaiginasi.
„Jie ir bėgs iš globos įstaigų jau vien todėl, kad yra priklausomi nuo „uostymo”, – mano S.Račkauskienė.
Praėjusią savaitę iš požeminės tranšėjos Statybininkų prospekte Vaiko krizių centro socialiniai darbuotojai parsivežė tris mažamečius vaikus. Du iš jų – 9 ir 10 metų berniukai – toksikomanai.
Taip nusprendė socialiniai darbuotojai, nes šilumos „trasoje” rado krūvas klijų tūbelių.
Šie vaikai, pabėgę iš globos namų, vėl ten sugrąžinti. S.Račkauskienės teigimu, juos reikia vesti į Priklausomybės ligų centrą.
Atplėšė nuo klijų
Pasak Priklausomybės ligų centro vyriausiojo gydytojo Lino Slušnio, yra galimybė priimti vaiką toksikomaną į centrą. Globos namų atstovas turėtų ateiti su vaiku, pasirašyti dokumentą, jog auklėtinis atiduodamas medikų valiai.
Iš centro vaikas išleidžiamas irgi tik pasirašius savotišką jo „priėmimo-perdavimo” aktą. Centre yra trys vietos vaikams. Nuo toksikomanijos šiuo metu gydosi vienas.
Dabar Vaiko krizių centro laikinosios paramos grupėje yra 14 vaikų. Jauniausia – dvejų metų mergytė.
Vyriausiojo laikinosios grupės gyventojo šešiolikmečio jau keturis mėnesius ieško policija.
Negali uždaryti
Pasak bendrovės „Klaipėdos energija” Šilumos tiekimo departamento direktoriaus Leonardo Jokubausko, prieš keletą savaičių iš vienos tranšėjos gyventojai buvo išvaikyti.
Klausiamas, kodėl nėra sandarinami liukai, kad žmonės negalėtų patekti į požemius, direktorius sakė, kad angų dangčiai turi būti bet kuriuo metu lengvai atkeliami. Tai svarbu, jei prireiks likviduoti netikėtą avariją.
Kaip „Klaipėdai” teigė Vaiko teisių kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, jei valkataujančio vaiko tėvai „paauklėti”, įspėti, nubausti, o vaikas vis tiek nori gyventi šilumos „trasoje”, policijos pareigūnai turėtų dar kartą pamėginti išaiškinti vaikui apie jo pareigas. Dvi svarbiausios: lankyti mokyklą ir augti šeimoje arba globos įstaigoje. Jei vaikai nevykdys šių pareigų, gali atsidurti specialaus ugdymo įstaigoje, kurioje ribojama laisvė.
R.Šalaševičiūtės nuomone, pareigūnams trūksta vaiko psichologijos žinių. Šiandien Vilniuje vyksta specialus seminaras apie tai, kaip atpratinti vaikus valkatauti.