Praėjusią savaitę Lietuvoje koncertavo Rusijos dainininkas Jura Šatunovas – vienas palyginti retų pavyzdžių popmuzikoje, kai pasitraukus nuo scenos su grupe ar galingais prodiuseriais, vėliau į ją sugrįžtama solo ir karjera tęsiama toliau.
J. Šatunovo atveju pakartotinė sėkmė, kiek menkesnė už tą, kurį lydėjo devintojo XX a. dešimtmečio grupę „Laskovyj maj”, kurioje jis dainavo, labai susijusi būtent su kartojimu. Juros pasirodymo programą sudaro daugiausia senieji hitai, nors prieš kelerius metus savo sceninę veiklą atgaivinęs dainininkas jau išleido ne vieną solinį albumą, kuriuose yra ir naujų kūrinių.
Dainas „Belyje rozy”, „Opiat”, „Sedaja nochj” atlikėjas dainavo ir praėjusį šeštadienį Klaipėdos klube „Metelica”. Beveik po kiekvieno kūrinio į sceną lipo moterys ir merginos, nešinos gėlėmis. Kai kurios, tiesdamos rožes dainininkui, mėgino jam ir pakštelti. „Nesibučiuosiu, – replikavo J. Šatunovas. – O už gėles ačiū.”
„Na, ir?” – atsirėmęs į sieną pasiteirauja atlikėjas, „Vakarų ekspreso” žurnalistams po koncerto užsukus interviu į pagalbines klubo patalpas.
Esi lankęsis Lietuvoje anksčiau?
Taip, žinoma.
Ar keičiasi mūsų šalis, publika?
Šalis – taip, publika – ne.
Kokie tavo įspūdžiai po pasirodymo?
Tiesiog puikūs, – ramiai pakreipia galvą.
Užvakar turėjai koncertus Vilniuje ir Kaune, o kur buvai vakar?
Koncertavau Latvijoje.
O toliau kur važiuosi?
Sankt Peterburgas, o toliau dar kažkur ir dar kažkur…
Žinai, skaitinėjau tavo interviu, spausdintus įvairiuose Rusijos leidiniuose, jie labai skirtingi. Tarkim, vienur apie realybės šou „Žvaigždžių fabrikas” (Rusijoje kelis kartus rengtas projektas, kuriame dalyvauja jauni žmonės, norintys tapti atlikėjais. – Aut. past.) kalbi kaip apie vieną tavo nekenčiamiausių reiškinių, kitąkart šiaip pamini – be audringų emocijų…
Iš esmės kalbu visur vienodai, tik korespondentai parašo su savo nuomone, niekas nerašo pažodžiui, ką pasakau aš. Šiaip sakiau ir sakysiu, tai – komercinis projektas, į kurį žmonės investavo pinigus, o kiek tai rimta – parodys laikas.
O kiek rimtas yra tavo buvimas scenoje?
(Patyli) Keistas klausimas.
Sakykim, yra atlikėjų, teigiančių, kad liaudžiai reikia duoti tai, ko ji nori, kiti kalba apie kūrybą kaip apie gryną saviraišką ir orientuojasi labiau į save negu į publiką.
Aha (linkteli). Mano atveju – ir pirma, ir antra. Visi puikiai supranta, kad nėra dūmų be ugnies – artistas nedirba šiaip sau, vien dėl malonumo. Bet viskas turi būti subalansuota.
Kokios muzikos klausaisi namuose, važiuodamas kur nors?
Absoliučiai visko. Neišskiriu nė vieno stiliaus, kadangi pats dirbu pramogų versle ir užsiimu garso režisūra, pats kuriu sau muziką.
Tavo berniuko paauglio įvaizdis – eina iš vidaus ar tu jį kuri?
Na, kodėl gi įvaizdis… Aš išeinu toks, koks esu, nieko nevaidinu. Suprantu, kad man 31-eri ir kad į berniukus „netempiu”. Ir jau seniai, ką? Dar prieš 10 metų buvo galima sumanyti berniuku apsimest. Vaidinu save patį. O kaip tai vyksta? Kaip išmanau, kaip jaučiu.
Tau aktuali svaigalų ir narkotikų problema?
Tai ne mano, ypač narkotikai. Dėl gėrimų tai… galiu 20 gramų konjako išgerti, ir man to pakanka.
Nesi vegetaras?
Ne, valgau viską, ką tik galima valgyti. Nesu „pavažiavęs” dėl mitybos, dietų, kažkokių „feng shui” vingrybių. Esu visiškai normalus žmogus.
Bet gal dėl ko nors esi „pavažiavęs”?
Muzika. Ji – vienas didelis pavažiavimas.
Ką pasakytum apie „popso” sąvoką?
Visa tai visiška nesąmonė. Visos tos etiketės nieko neįpareigoja. Žmonės daro muziką! – išskiemenuoja. – Yra komercinė, yra intelektuali, yra muzika… nežinau, sielai, yra – vakarėliams. Kažkokias etiketes prilipdė, popsas ten, rokas, ginčijasi, pešasi, kuris kietesnis. Nė vienas nėra kietesnis, visi yra šūdas apskritai. Nes visi daro tą patį: rokas iš septynių gaidų ir „popsas” iš septynių, tiktai skirtingi akordai, skirtingos dainos.
Tu jautiesi esantis aukščiau šių kategorijų?
Aš tai išvis… Šito net nenagrinėju. Čia tiesiog nesveiki žmonės, kurie neturi ką veikti, mėgina kažką suskirstyti… Darai produktą, jeigu jis turi paklausą, vadinasi, jis komercinis, jeigu ne – vadinasi, tai sau.
Kokios tavo vertybės?
Nežinau. Tiesą sakant, nežinau. Dabar, man atrodo, vargu ar galima orientuotis į tai, ieškotis vertybių. Ne tas laikmetis.
O gyvenimo credo turi?
Turiu: niekada iš nieko neprašyti pagalbos, jeigu gali susitvarkyti pats. Bet jeigu būtų pasiūlyta pagalba – neatsisakyti jos.
Patogi pozicija.
Labai. Nes buvo momentas mano gyvenime, kai… na, žmonės, kurie galėjo man padėti, šito nepadarė. Bet aš jiems už tai dėkingas. Nes susitvarkiau pats. O kitaip būčiau neįveikęs to savo gyvenimo etapo, iš kurio gavau labai daug.
Kokį save matai po penkiolikos metų?
Iš kur aš žinau. Gal rytoj lėktuvas suduš, kuriuo skrisiu, gal laivas nuskęs, keltas apsivers, aš juk nežinau. Esu realistas. Kasdieną skraidau lėktuvais, bet jais, kad ir kaip būtų nemalonu, skraido ir šachidai. Niekas nėra apdraustas, todėl nieko neplanuoju.
Kokių turi pomėgių?
Labai mėgstu kompiuterinius žaidimus ir viską, kas su jais susiję. Tai poilsis smegenims. O fizinis… Kalnų slidinėjimas, plaukiojimas. Snieglentę žiemą pabandžiau, bet susilaužiau du šonkaulius pirmąkart atsistojęs ant jos.
Turi daug draugų?
Jų nėra. Pažįstamų daug, o draugų neturiu. Visi vadinamieji draugai po kiek laiko pasirodydavo esantys visai ir ne draugai. Tiesiog žmonės, kurie priartėję prie ko nors…
Tau skaudu suvokti tai?
Ai, nudegiau kažkaip su tuo, tai ir užteks.
O kaip su meile?
Su meile viskas gerai, viskas gerai (šypsosi).
Skaičiau, kad tavo draugė vardu Svetlana ir ji juristė, ar taip?
Na, jeigu rašo, taip ir yra (juokiasi)…
O dar teko girdėt, kad tu neturi mobiliojo telefono. Kaip su tuo reikalai dabar?
Neturiu jo. Nėra jokios būtinybės. Ne man skambina, o aš skambinu, kai man ko nors reikia. Iš savo laidinio telefono arba iš direktoriaus darbinio (šypsosi).
Valerija Lebedeva
„Vakarų ekspresas”